Odė Šviesai

Mažyčiam savo delniuke suspaudus
Ypač trapią likimo gėlelę
Lėtai savo šešėlį vaikiausi
Irstant šilkiniam gyvenimo keliui,
Užuot suradus tiesos smiltelę
Gyvenimo upę sėmiau saujelėm
Ydą kol vieną radau ant dugnelio,
Vandens ašarėlių sukurtą
Erškėtrožės žiedlapio burtą
Nerimstančios sielos sapnelį regėjusį
Ir saulelę dangun įskėlusį
Mylima širdelė kad ranką ištiestų
Ąsotėlio tyloj pasislėpusiai šviesai.