Baladė

Vėjuotą, šiurpią rudens naktį,
Kai sielos blaškos sumaišty,
Man trumpinant žvakelės dagtį,
Kažkas suklupo tarpdury.

Nelaimėlis liūdnai tylėjo -
Drabužis permirkęs kraujuos,
Nugairintas jo veidas vėjo
Bylojo pragarus kančios.

Jį švelniai pakviečiau į vidų
Prie židinio ugnies karštos,
Iš jo esybės dvokas sklido
Negyjančios senos žaizdos.

Ilgai prausiau jo kūną trapų,
Aliejais ištepiau žaizdas.
Jis man nė žodžio nepasakė,
Kai paliečiau slapties stygas.

Paskiau ilgai ir švelniai grojau
Ligi palaimintos aistros
Ir šventą ilgesį aukojau
Be pabaigos ir be pradžios.

O auštant akys jo spindėjo
Ir neprisireikė kalbos.
Tik nesupratęs jis išėjo,
Už ką tiek buvo šilumos...

Vėjuotą, šiurpią rudens naktį,
Kai sielos blaškos sumaišty,
Mąstau, patrumpinusi dagtį -
Iš kur tiek atjautos širdy...