Pirmas įspūdis (II dalis)

Draugė mane nusivedė į tą kvailą dramos būrelį. Nepažįstami žmonės, bohemiška aplinka, viskas kvepia laku ir senais dažais. O pro senos ir aplūžusios, dar Stalininės laikų spintos pravirų durų plyšį kyšojo dulkini kostiumai princesių, karžigių ir klounų...
    Sėdėjau aš ant taburetės ir mąsčiau, kad štai čia ta vieta, apie kurią tiek girdėjau - teatras. Puiku, atrodo visi kažo laukė, kas sėdėjo, kas vaikštinėjo, o kas be perstogės  kalbėjo ir juokės. O tada įėjo ji.
    Viskas sustojo.
    Tiksliau viskas ėmė pašėlusiai greitai suktis. Ji įsiveržė į auditoriją kaip uraganas, kaip viesulas, pasakyčiau. Visi puolė ją sveikinti, glėbesčiuoti, sėdo į vietas ir žvelgė į ją kaip ištikimi šunes į šeimininkę. Supratau, ji - vadovė.
    Štai taip paprastai pats likimas nuvedė mane pas ją. Aš sėdėjau tyli ant savo suklypsios taburetės ir nė akimirkos neabejojau, jog tai ta pati žavi moteris iš visuomeninio renginio. Aš vėl visa virpėjau ir mąsčiau, kaip keista, kad ji man - viskas, o aš jai tik dar viena eilinė naujokė dramos būrelyje. Ką gi, puiku, tebūnie taip, kaip yra.
    Dabar ji mano.

    ***

    Tiesiog žvelgiau į ją. Ji judėjo, o didelės akys švietė ir aš toj šviesoj ištirpau. Manęs ten jau nebebuvo. Buvo tik ji, ir aš leidau jai būti. Tai buvo tarsi šokis, kurį ji šoko, o aš jai griežiau smuiku. Ir koks puikus tai buvo šokis.