Naujoko “šauktinio” išpažintis

“Supakavo” ir išvežė-
netoli, į Ruklą,
septyni kilometrai kelio…
“Čebatais” apsiavė,
kieti, nepatogūs…
Ką padarysi-
“Lietuvos karys nieko neturi bijoti”.
Naujas šūkis.
Priprasiu.
Su gyventojais supažindino:
-Susipažink, čia Petras- sako
ir pakišo po nosim smauglį…
Nebijai?
Rėžiu šūkį!
Širdis į kulnus ritasi…
-Meluoji, “pimpale”, matau.
Tyliu.
Kojos tirta,
negi išsiduosiu seržantui.
Į delną įdėjo-
rankovėn “bėstija” šliaužia.
Ar aš dar stoviu ant kojų?
-Nebijok- ramina-
šilumos ieško…
Ištraukė,
uodega aplink pirštą apsisuko-
kaip sūpuoklėse supasi.
O “sūpuoklės” vos gyvos.
Paglostyti liepė.
Ranka virpėjo-
ar matė?
Išgyvenau.
Gyvensiu toliau,
užgrūdintas…
Gaila,
Petras
        draugu
      netapo…