Sesei

Medinis arkliukas prie tavo lovos nustojo suptis ir užmigo melsvos nakties glėby. Tik tu nemiegi – nori pajausti kiekvieną Jo įkvėpimą ir mažutės širdelės dūžį. Esi rami ir be galo laiminga, nes akimis gali glostyti miniatiūrinį delniuką ir šypsenėlę, kuri nušviečia baltą mažylio veiduką, kai sapnuoja dar niekad nematytą lietų ir basomis kojytėmis pliuškenasi gatvių balutėse. Tu jau turi patį geriausią draugą, su kuriuo prie upelio galėsi gaudyti mėlynus ir geltonus drugelius, skaičiuoti visus pasaulio pirštukus ir iš baltų debesėlių dėlioti žodį MAMA. Mažylio akių spindulėliai nutirpdys didžiausius ledo luitus, po kurias nuleidusios mėlynas galvutes pavasario lauks žibutės... Tavo akys jau merkiasi, bet pašnibždomis vis dar seki pasaką apie tylintį baltą paukštį, kuris danguje kabina mirgančias šviesas, apie tamsą, nuo kurios tu visą gyvenimą Jį ginsi ir apie jūros ošimą, kuris bus tik fonas Jo juokui, kai medinis arkliukas pabus...