Šizofrenija (arba sąžinės balsas)

Vakar vakare atsibudus po 2 valandų trukusio pietų miego pasičiupau skaityti "Placebą". Skaičiau ilgai, bet ir vėl mano mintis nutraukė mobiliojo telefono skambutis. Tai buvo tas pats žmogus, kuris man naktimis rašydavo ilgiausias žinutes, surasdavo mane intenete ir visada palinkėdavo labos nakties.
Nenoriai pakeliu ragelį, išgirstu:
- Negi tu išeini? Palieki savo namus?
Tiesiog tylėjau, neturėjau ką daugiau pasakyti. Beklausydama pusvalandį trukusio jo beprasmiško pokalbio (su savimi...) spėjau pavalgyti ir perskaityti nemažą dalį knygos, kol galiausiai telefone išgirdau pypsėjimą. Apsidžiaugiau. Staiga neapsakomai paėmė miegas. Bandžiau atsigulti, bet vėl skambina:
- Klausau!
- Kodėl tu išeini? Negi nesusimąstai apie mane? Aš juk tavo siela, tavo gyvenimas, tavo...
- Kodėl tu visada bandai įsibrauti į mano gyvenimą?
- Išsikrauk daiktus... Juk žinai, kad nepriprasiu naujoje aplinkoje...
Aš tyliai atsiguliu, visdar laikydama įkaitusį telefono ragelį prie ausies. Man pasidarė gaila jo. To vargšelio, kuris net nesuprato, kas toks yra. Jis buvo niekas, tik mano nelaimingas, prakeiktas sąžinės balsas!!!
Jis mane kankino vis dažniau primindamas apie save ir galiausiai atsidavimas savo pačios kančiai virto nuskausminimo priemone... Išskėstais pirštais lytėjau šaltą sielvarto paviršių. Atsimerkiau ir stebeilydamasi į tamsą, kurioje plaukiojo žali, geltoni, violetiniai ratilai, supavausi ant didėjančių sielvarto bangų... O jis buvo šalia, nors ir galėjo viską pasakyti tik telefonu... aš jį jaučiau. Jis dabar jau buvo nepaprastai tylus: lydėjo mane it jaukus gyvulys ar šeimos dvasia. Buvo be galo žvitrus ir tingus, laukinis, patiklus, tarsi jaunas šuo. Šis puikus balsas, godus glamonių ir įsakymų, užgulė mano gyvenimą... Žavėjausi tuo išdidoku abejingumu viskam, kas jam neteikė malonumo ar nebuvo jo garbinimo objektas. Mane žavėjo tas šiurkštus švelnumas, tas niūrus atsidavimas, pareikalavęs visos jo esybės...