Grakšti kaip izotopijų
aidai volioju pievose
snieginus pirštus:
šešėlis tik esi - esi šešėlis
matau, kaip tirpsta
sniegenos baltose
šakose
lyg esmę nusitvėrus
vadinuosi ugnies
apogėjumi -
pavasariui artėjant
pro mano pirštų keteras
pasaulis pasirodo
lyg
Platono mimika