Triukšmo tyla

Jau tris valandas sėdžiu tuščiame kambaryje. Ant sienos teberopoja musė. Pavargau nuo kambarinės tylos triukšmo.            Nebegirdžiu savo minčių. Kambarys kaskart vis siaurėja. Prie mano lūpų glaudžiasi šaltos sienos. Idilija.

Kambaryje yra veidrodis. Matau savo dviveidiškumą. Turiu tik vieną šešėlį. Kažko trūksta. Trečio veido.

Trūkumą padovanojau. Padovanosiu ir veidrodį. Jis nepatinka kambario tuštumai. Per aštrus. Vakar jis dar neturėjo kampų. Gatve ėjo du šešėliai. Ant stalo stovėjo du arbatos puodeliai. Popieriuje nebuvo raidžių, klaustukų ir pykčio. Taškas.

Cementinė iliuzija ir surūdijęs cukrus. Kramtomą pasaulį turėjau išspjauti aš. Prilipau. Laižau grindinio purvą. Vakar čia ėjo du šešėliai. Baltas sniegas ištepė mano mintis.

Dailininko paletėje šiandien šalta. Žmonės nemėgsta bespalvių peizažų. Gaila. Jis niekada nenupirks vaikui spalvoto aitvaro. Žmonės juokiasi. Jie nepakelia akių į dangų. Aitvarai neturi trūkumų.

Krateriai tyli. Vakar veržėsi aistros lava. Kažkur dingo musė. Kambarys pasidarė dar tuštesnis. Jame nėra gyvybės. Veidrodyje sustingo purvinos mintys. Aitvaras išskrido. Ant stalo garuoja puodelis atšalusios arbatos. Niekas nebesėdi. Tuščia.