Paskutinis laiptelis pajūry

Svaigulys ir beprotiškas ilgesys kaustė jo protą. Ledinis žvilgsnis tirpo horizonte. Krištolinė meilė žėrėjo jo veide. Smėlis tirpo tarp pirštų. Jūra bangavo jam, naktinė saulė švietė jame.
  Raudonai geltoni spinduliai palietė jos kūną. Ji nenubudo. Jis tarsi angelas bučiavo svaiginančiai saldžias jos rankas. Ji buvo perregima, jis buvo jausmas. Ji buvo dešimčia laiptelių žemiau. Ji, pasinėrusi i miglą, keliavo po jo minčių laukus. Ji buvo jis, jo mintyse ir buvo jo esmė.
  Geltonai raudonos dienos slinko jos kūnu. Ji nenubudo. Jis, Dievas, saugojo jos miegą. Jis apkabino jos plunksninį kaklą. Glaudė ir tausojo. Ji buvo ta, kurios jis laukė, troško, apie kurią svajojo. Ji buvo dešimčia laiptelių toliau; keliavo juo, jo mintimis: ir baimėmis, ir džiaugsmais.
  Baltai rausva naktis gyveno jos sieloje. Ji buvo meilės ir neapykantos dermė. Ji buvo laukimas, troškimas, svaja. Jis atsargiai, tarsi trapų žiedą, bučiavo jos dangiškas krūtis. Jis buvo mielas ir švelnus. Ji, dešimtį laiptelių nulipusi, sustojo, pasirėmė rankute, nusišypsojo, palaukė. Grįžo.
  Jis pabudo tarsi iš sapno. Bet nedrįso atsimerkti. Jos dvelksmas užgožė visas mintis. Baltai geltonas jausmas it naktis skverbėsi į jį. Visas jis buvo tikras. Beprotiškas ilgesys keliavo link nebūties kartu pasiimdamas ir jį. Jie buvo drauge ant paskutinio laiptelio, anapus.