kada nesustoja niekas
ir durys atsidaro
kada išlipa sniegas
ir naktis išbąla...
kūrenasi židinys,
o visas kūnas ledas
subyra akmenys
kur žvilgsnis bedasi
ateina ji,
atsisėda prie tavo stalo
ištiesia sudžiuvusią riekę
joje daigas kalasi
raudonos snaigės nutapo naktį
laužia šį stingstantį varveklį
lėtai veria šarmotą širdį
pasigirsta atodūsis - paskutinis, be galo šiltas