pasiklydau

Tu…
Besivydamas kelio juostas užmigau. Bežiūrėdamas į juodą dangų supratau, jog jis ne man, o žvaigždės, kurias tu man dovanojai, tai tik apgaulė…aš jų nepasiekiu, jos nekrenta...
Besiirdamas į priekį išgirdau, kad kelias baigsis ties tavo durimis, tyla nustos, kai pasibelsiu ir ištiesiu rankas … tu nužudysi naktį!..
…pravirkau…

išprotėjau
nutiškęs vakaras išvedė mane iš proto. Išėjau. Užtrenkiau duris ir dar akimirką, kol įkvėpiau, kol suveržiau diržą ir žengiau tolyn girdėjau, kaip jis loja… amsi ir jaučiu, jog nebėra… dingo vakarykštė nuodėmė, tavo rankos, išėjusio rudens prisiminimai, tekančios saulės… nebėra vakar, užvakar, pasislėpė rytojus… išėjau…

Išpažintis
aš neturiu namų, savų durų ir langų… aš valkata, senis, kuris išniekino gyvenimą, kurio turtas telpa į kiaurą kišenę, o sąžinė nutildyta amžiams…
aš neturiu rytojaus… jį pardaviau…iškeičiau į stiklo karoliuką vienai dienai… aš nusidėjėlis, aš tas, kurį tu praeini, kuris veria tave bejausmiu žvilgsniu, kurį Tu vakar suspardei ir tas, kuriuo gali tapti.

neilgai
išbėgęs iš gyvenimo neatsigręžiau, o tik stūmiausi pirmyn… sekiau tave, uodžiau orą, kuriuo tu kvėpuoji, liečiau rankas ir žinojau…neilgai. neilgai girdėsiu žodžius ir suksiuos ratu, kaip pamišęs iš meilės Amūras…neilgai eisiu tau įkandin ir gaudysiu kiekvieną tavo judesį…žodį…neilgai…

Apie mus, brangioji
tavo kelnėse radau kišenę, veide šypseną, o širdy gėrį. Tu turėjai šunį, jis turėjo būdą, o aš turiu Tave. Mama tave siunčia pieno, tu eini į parduotuvę, aš einu namo… ir dainuoju siela, skelbiu pasauliui, jog tavo kišenėje yra piniginė, šuo kanda kaimynui, mama myli tėtį o aš Myliu Tave!