Mano mažutis stebuklas

Vieną dieną man atsitiko mažas mažas stebuklas. Laikiau tą gležną padarėlį savo sušalusiuose delnuose, bijodama netyčia sutraiškyti. Niekad anksčiau neturėjau nuosavo stebuklo, todėl neįsivaizdavau, kaip su juo reikia elgtis. Gal pasidėti į stalčių? O gal įsikišti į kišenę? O jei jis ten uždus? O gal jam reikia saulės šviesos? Negalėdama apsispręsti nedrąsiai varčiau mažylį, apžiūrinėdama šį keistą sutvėrimą iš visų pusių. Galiausiai nusprendžiau, kad geriausiai jis jausis mano rašomojo stalo apatiniame stalčiuje, šalia dienoraščio ir geriausias dienas menančių nuotraukų. Pasidėjau mažąjį stebuklą ten. Kas rytą vos pabudusi bėgau pažiūrėti, kaip jis jaučiasi. Iš pradžių buvo gerai. Atrodė, jis laimingas, jis šypsosi, žvelgdamas į mane. Glaudžiau mažylį prie širdies, glosčiau jo smulkutį kūnelį... Bet netrukus stebuklas pradėjo nykti. Susitraukusiame gumulėlyje kasdien likdavo vis mažiau energijos ir tos magiškos šviesos, kuri uždegdavo mano akis gyvenimo aistros liepsna. Išsigandusi puoliau gelbėti savo mažąjį stebuklą: vedžiau į lauką pasivaikščioti, skaičiau jam brolių Grimų pasakas, net pirkdavau pienišką šokoladą su lazdyno riešutais... Bet jis nyko... Kasdien vis mažėjo ir mažėjo. Kai iš mylimo augintinio buvo belikę tik pilkas suvytęs gumulėlis, pagaliau supratau, kad išgelbėti jį galiu nebent paleisdama į laisvę. Stebuklas negali būti uždarytas, jis nenori būti globojamas. Mažylis tenori trumpam užsukti pas tuos, kuriems galbūt tuo metu yra reikalingas. Bet stebuklo prisijaukinti neįmanoma. Jis ne šuniukas. Jis laisvas. Laisvas taip kaip joks žmogus niekada negalės būti...
Užlipau ant dešimaukščio namo stogo. Susigūžusi nuo šalto vėjo, atsargiai atgniaužiau delnus, kuriuose kiūtojo mano augintinis. Jis nedrąsiai apsižvalgė lyg negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta. Staiga užuodęs gaivų laisvės kvapą, išskleidė savo mažus sparnelius, nušvitusius ryškiausiomis vaivorykštės spalvomis. Paskutinį kartą pažvelgė į mane savo žydromis akytėmis, kurios buvo kupinos dėkingumo.
Springstančiu nuo ašarų balsu tesugebėjau išlementi:
-Skrisk, mažyli...
Dar ilgai stovėjau ant namo stogo. Debesys buvo taip arti... Ir ašaros, riedančios per sužvarbusius skruostus, dar niekada nebuvo tokios sūrios...
Atsistojau ir nuėjau namo. Privalau grįžt į savo paprastutį pasaulį. Stebuklas atėjo ir išėjo, o gyvenimas liko... Liko toks, koks buvo. Be stebuklų... Tiesiog žemiškas gyvenimas...