saulės atmerktose akyse matau save...

Ūkanoto dangaus papedėj pasislepė
                                                      išblukę saulės spinduliai
Apsikabinę šaltas rudens rankas, žvelgia į prarają...
                                                      Gelsvų lapų lietus,
užmerkia jiems akis švelniai
                                                      Pradingsta baimė...



Atbega saulė suraižytom ir kruvinom kojom
                                                    Neliesdama žemės paviršiaus...
Jos akyse beribės skausmo gelmės
                                                    Išnyra prieš nebylius,
blankius spindulius...



Tylos sukaustyta vienatvė
                                                    Pasibeldė ir į jos duris
Ir tik supratus jos skonio bjaurastį
                                                    Atsimerkė su paskutinėm jėgom...