Mažame pasaulėlyje, nedidukame namuky gyveno mažulytė mergaitė. Ak, kokia nerūpestinga buvo jos vaikystė! Rytais ji gaudydavo saulės zuikučius. Popiet eidavo lenčių su vėju, o saulė bučiuodavo jos skruostus. Vakarais užmigdavo besiklausydama žvaigždžių sekamų pasakų.
Tačiau mergaitė augo. Laikui bėgant jai tapo nesvetimas vienatvės jausmas. Juk liūdna būti vienai, be jokios kitos gyvybės... Vieną vakarą žvaigždės pasekė pasaka apie meilę. Mergaitė pagalvojo: "Koks nuostabus jausmas! " Ir nusprendė pamilti pakelės žiedą. Ji vėliai pasijuto laiminga ir kas svarbiausia - nebe vieniša. Juk ji turėjo žiedą!
Bet įvyko baisi tragedija... Pakelės žiedas numirė, o tiksliau - buvo nužudytas. Jį užmynė keliu ėjęs berniukas.. Berniukas nenorėjo nieko blogo.. Jis paprasčiausiai nepastebėjo.. Matydamas mergytės silevartą jis norėjo ją kaip nors nuraminti. "Juk tai tik žiedas, kitą vasarą jis vėl žydės! O aš būsiu su tavimi, lauksiu kol jis vėliai sužydės. Lauksiu šypsenos tavo veide! "
Ir berniukas pasiliko.
Kitą vasarą pakelės žiedas pražydo. Tik mergaitei jo nebereikėjo. Ji turėjo savo berniuką...:)