requiem for a tribute

Puodukas buvo baltas. Kavą ji išvirė stiprią ir nepadoriai saldžią -jis mėgo gerti stipriai saldžią kavą iš balto puoduko. Puodukas baltas buvo, rankos-rudos. Pirštai ilgi. Kairės rankos pirštu galiukai-kaip prieš pusę metų išdžiovintos duonos gabalėliai. Kodėl kairės? Tai ne Hendrix'as gi. O gaila. Kad ne Hendrix'as. Bet, ranką prie tos vietos, kur papas širdį dengia, pridėjus, prisipažinsiu: tik šito ir gaila.
Jo rankos buvo plonos, bet netikėtai stiprios: kartą jis suspaudė jos riešą taip, kad liko penkios nedidelės apvalios mėlynės-žymės nuo žymiosios kairės rankos pirštų. Jo akys - katiniškos (gal net kaip liūto-anyway: semejstvo košačich), eisena - katiniška, katiniškas gyvenimas: chorošemu kotu i v dekabre-mart... Visada juodas, baltas arba oranžinis.
Ji laukė jo-ilgesys buvo nepasotinamai kaitrus - pradedant nuo tos akimirkos, kai jį suvalgydavo lifto nasrai, bet jis magiškai sugebėdavo ateiti nelauktai.
Kartą jie susipyko. Kitą dieną jis atnešė ružavą hiacintą. Nuo jo neįkyriai kvepėjo pradedančiojo alkonauto karjera. (Gėlės trapų lavonėlį ji saugo raudonoje medinėje dežutėje su užrašu "Moskva 80"- lyg kokiam mauzoliejuj…).
Geriau jau jisai padovanotų narcizą.

Ir buvo tada visai ne gruodis-buvo pavasaris.