„Nežinomybė arba per didelis troškimas.Ko?Nežinau...“

Mano pėdos gali būt įspaustos ir nepriklausyti nuo minčių,
Kurios užvaldo laiką, jei tiksliau, visus ir viską.
Deja, turiu prisipažinti: mane užvaldo noras atsikratyt kliūčių
Ir laukti pasekmių, kurios tik kartais šviesiai tviska.

Na negalėčiau išsakyt tau į akis vien melo ar tiesos.
Man reiktų nugalėt save ir užsimiršti...
Geriau palauksiu draugo rankos ištiestos
Ir pasakysiu jam galbūt per švelniai: gyveni, bet miršti.

Tai ką tu vadini tiesa ir išsigelbėjimo sėkla?
Aš pavadinčiau troškimu gyvent ir nuomonės išreiškimu.
O jeigu persekioja tai, ką vadini tu šmėkla,
Tuokart užmirški viską, ką blogo pasiekei gyvenimu...