Krauju, vakarykštės meilės audros,
Pasruvusios antklodės,
Ištirpusios pusnims augant pūgoj,
Paliko raudoną it vynas dėmę,
It raidės, nuskendusios aklo tamsoj,
Pasiglemžė naktį,
Užsmaugė nekaltą delčioj.
Ir vėl teatro storosios sienos.
Vien vaikiškas klyksmas ir speigas
Raudonas. Apšalę langai
Ir sustingusios kojos. Tik kryžiaus
Kančioj jos sukaltos į vieną.
Snieguoton drobulėn raudonom dėmėm
Suvyniojus palaidotos žiemą.