iš dienoraščio

Jau nepilni šeši metai, kaip su dieviškų patronių laiminimu ir kosminės apvaizdos padėjimu, sėkmingai pabaigiau vidurinę mokyklą. Prisimenu, tada sunkiai rinkausi "sėkmingo mokyklos baigimo gerais pažymiais" auką. Na jei būčiau baigusi vertinimu “patenkinamai”, tada viskas paprasta - "iškilmingai prisiekiu, Visaapimančiai Deivei Pramotei,  nebevilkėti rausvos spalvos rūbais (net ir apatininiais) ir tegul ši auka pagarbina amžinąją In, jei sulaužyčiau įžadus, tegul trečios kategorijos celiulitas suėda mano užpakalį..., arba nenešioti aukštakulnių, arba neskaityti Panelės... tačiau mano pažymiai ir beviltiškas aštuoniolikos metų nuovargis, nuo supančio pasaulio tuštybės, vertė atlikti prasmingą, socialiai brandžią auką.
Mano mokyklos baigimo metai buvo eiliniai šeimos vertybių infliacijos ir mažėjančio gimstamumo metai.
Nusprendžiau paskirti savo auką seserims pagal lytį, laisvanoriškai velkančioms šeimos jungo pančius. Dėl dar didesnės socialinės brandos, užbaigiau:... jei pažeisčiau įžadus - tada mirti man staigia, malonia mirtimi... na galėjau sakyti - sunkia ir kankinančia, bet mirtis už "sėkmingo mokyklos baigimo gerais pažymiais" aukos įžadų sulaužymą ir taip buvo labai žiauri bausmė, mūsų mokykloje tokias bausmes pasirinkau tik aš ir dar penkiasdešimt gotų brolijos narių, o iš tų penkiasdešimties, patvirtinimą aukos tekstams gavo tik 5, nes kiti pagal pažangumą nepakilo į "A" aukų lygį...
Ritualinės formulės ištarimo momentu jaudinausi be galo, stengiausi taisyklingai kvėpuoti, kalbėti raiškiai. Kartas nuo karto krestelti galvą, apžvelgti auditoriją drėgnomis romiomis akim ir sunkiausia: -  kaip tai išsiriesti, kad lyg netyčia, lemiamu momentu nusmuktų viena suknelės petnešėlė, maniau, tai suteiktų momentu dramatizmo.
Vienu metu atliekant visas šitas sudėtingas operacijas trūkčiojančiu, apie nuoširdų susijaudinimą bylojančiu balsu skaičiau aukos tekstą: "Iškilmingai prisiekiu, Visaapimančiai Deivei Pramotei niekada neatlikti ritualinių meilės apeigų su vyriškos giminės asmenimis, rituališkai įtvirtinusiais pastarųjų apeigų atlikimą su teisėtomis sutuoktinėmis... jei sulaužyčiau šiuos įžadus, tegul... Petnešėlė nekrito nors apsiverk, bevaisės pastangos nedavė norimo rezultato, kone šokinėjau ties altorium ir... tik truputį sumaišiau tekstą. Galų gale petnešėlė nukrito, aš sutrikau, paraudau, salė kiek subruzdo, žynių suolas taikiai snaudė. Mano klaida liko nepastebėta.
Jau beveik šešis metus mano  miestą persekioja keistos mirtys. Mažuose viešbutėliuose, kur personalas visada draugiškas, o užuolaidos visada nedovanotinai miesčioniškos, dideliuose viešbučiuose,  kur marmuriniai holai ir pasipūtę šveicarai, lengvuosiuose automobiliuose, rečiau pirtyse rasdavo vyrus palaimingomis veido išraiškomis, be jokių smurto žymių ar kitokių nenatūralią mirtį bylojančių įkalčių. Visada ne per jauni, niekada ne seniai - vyrai pačiame žydėjime ir visada davę santuokos įžadus.
Dėl tų mirčių aš kalta nesijaučiu,  visada sąžiningai paklausiu ar vyriškis vedęs. Jie ne visada sąžiningai atsako. Tačiau, mane graužia abejonės, ar mano auka tikrai naudinga mano seserims pagal lytį, laisvanoriškai velkančioms šeimos jungo pančius? Na pasirinkdama tokius įžadus vyliausi grąžinti sutuoktinius į šeimą, o ne į kapines. Iš kitos pusės, gal mano auka turės nors kokį auklėjamąjį poveikį?
Artėja mano magistrinio darbo gynimas, vertinimai puikūs,  jokios tikimybės susikirsti. Reikia ruoštis "sėkmingo magistro laipsnio suteikimo" aukai.
Gal kam pasirodys keista, bet jaučiuosi nejaukiai.