Taip viskas kartais laikina, netikra -
Nors imk trintuką ir ištrink:
Tuos šilko žodžius aukso vilnoj
Ir vinutes, sukaltas šidyje naktim.
Taip pat ir tuos saulėlydžius ant mūsų delno
Ir kraujo ašaras sudėtąsias kraitin,
Kad daugiau niekad žvilgčiojant pro langą
Baltos snaigės nebevirstų akmenim...
Bet visad veržiasi iš glėbio netikrumas
Ir negali sau nieko pasilikt.
Pasaulis ant akių užkloja šydą -
O laikinumo jausmą slepia užmarštin...