Gimęs skraidyti

Čia jūsų dėmesiui va toks durnas, truputį pasilazdavojant iš Džono Livingstono Žuvėdros...

                              Skiriama Kuziai – Lauros katinėliui.

                              (Čia bus epigrafas, kai tik jį surasiu)


Kaskartą katinėlis, sėdėdamas ketvirtojo aukšto lange ir stebėdamas balandžius ant gretimo bakono krašto, arba kartais sėdinčius visai čia pat, už kokio pusantro metro, visąlaik labai nervuodavosi. Vienavertus, jis jau jautė medžioklės, pavykusios medžioklės, sukeltą malonumą, iš kitos pusės jis kažkiek suprato ir tai, kad jis nemoka skraidyti. Keletą kartų jis bandė eiti nuožulnia skardinės palangės atbraila, kaip lunatikas įbedęs akis į kitam kampe sėdintį balandį.
Balandis bemaž sunerimdavo. Tašiau nuskrisdavo tik išbaidytas katinėlio šeimininko, bandančio katinėlį nukelti nuo išorinės palangės.
Tad jam belikdavo tik svajoti imti plasnoti savo ausytėm taip pat, kaip ir balandžiai savo sparnais. Jau tada jis tikrai juos sučiuptų!

Ir vieną kartą jis ryžosi. Tiesiog ten, apačioje, ant balkono krašto sėdėjo trys riebūs balandėliai. Kurių taip norėjosi paragauti... Taigi, jis įsibėgėjo, atsispyrė, ir nuskrido.

Pasirodo nenuskrido. Jis krito. Sako, kad prieš mirštant pamatai visą savo gyvenimą lyg sulėtintame kine. Nežinia, kaip ten kiti, bet lyg sulėtintame kine jis matė savo kritimą žemyn. Ir lyg sulėtintame kine artėjo žemė. Ir jis iš baimės užsimerkęs ėmė iš visų jėgų mosuoti ausytėm. Iš visų-visų jėgų. O oro švilpesys vis stiprėjo.
Ir tai, kad tai ne oras, kurį jis bekrisdamas skrodžia, švilpia, o tas vėjas, kurį sukelia jo ausytės, jis suprato tik tada, kai suprato, kad dar nenukrito. Nors nukristi jau turėjo.

Kai jis atsimerkė, jis staiga suprato, kad jis niekados žemei nepriklausė. Gal kadaise. Bet nuo dabar jau tikrai nebe.
Ir jis nusklendė. Ir padaręs keletą viražų bei suktukų nusileido prie savo naujųjų draugų.
----------

Balandžiai nepatenkintai dėbtelėjo į katinėlį ir demonstratyviai nebekreipdami į jį dėmesio užsiėmė tarpusavio pašnekesiais.