“Siųsti”

Su pliūkštelėjimu pasineriu į beprasmybę. Virš galvos susiskleidžia realybė, ir jos paviršiumi nubėga bangelės. Žmonės, plaukiojantys ant jos savo valtelėmis to net nepastebi. Sumerkę savo meškeres į beprasmybę, jie kvėpuoja iliuzijomis, ir tikisi iš gilumos ištraukti jei ne undinę, tai bent jau penkiasdešimt kilograminį šamą.
Mano kojos remiasi į dugną. Beprasmybė velniškai šalta, o aš ja kvėpuoju. Matau išbetonuotą švarų realybės dugną. Kadangi beprasmybė yra skaidri, jos netemdo iliuzijos, aš matau, kad šita realybė negyva. Nei žolių, nei šamų, nei undinių nėra. Sterilu. Antiseptiška.
***BLYKST***
Pabundu. Atsikeliu. Nesiprausęs užsimetu rūbus. Nusliūkinu į virtuvę, užkaičiu virdulį, ir laukiu kol jis pradės tyliai burbuliuoti. “Artima siela” - nusišypsau. Kava? Arbata? gal verdantis vanduo per stemplę į skrandį? Užsiplikau mėtų arbatos, imu puodelį į rankas ir basas einu į balkoną.
Raudonas žiburėlis aštriu dūmu ramina mano sąmonę, kuri pro mano akis stebi miestą, paskendusį naktyje, rūke, ir dusinantį save savo tyla. Miestas, kaip ir aš, atgyja naktį. Jis mirksi man pavienėm langų akim, ir tingiai alsuoja, gatvėmis paskleisdamas savo šilto alsavimo garus. Miestas, kaip ir aš, yra vienišas. Jis buvo sukurtas tam, kad būtų gyvenamoji vieta skruzdėlems, kad teiktų joms pastogę, darbą, gyvenimą. Bet nieks jo nekūrė meilei, todėl miestas ir stovi tamsoje, kažkam, tūnančiam (tūnančiai?) naktyje, siųsdamas signalus savo gatvių šviesomis, vienišais geltonai mirksinčiais šviesoforais.
Pradeda degti cigaretės filtras. Siurbteliu arbatos. Degantis filtras ore nubrėžia parabolę (ar bent jos dalį), ir, septyniais aukštais žemiau, tyliai šnypštelėjęs sniege, užgesta. Visai kaip žmogus. Uždarau balkono duris, ir sliūkinu į savo tamsią buveinę. Atsisėdu prie kompiuterio ir pradedu rašyti.
***BLYKST***
Iš stalčiaus byra įvairiaspalvės tabletės. Ieškau, kuri išgydytų dažną liga “gyvenimas”, ar bent jau apmalšintų rytinį buką skausmą kažkur viduje. Nes kasryt, pabudus, kažkas viduje skausmingai pulsuoja ir plečiasi. Pamažu tai darosi nebepakeliama. Ieškojau talentingo chirurgo, kuris galėtų mane išoperuoti, išpjauti pūlinį. Tokių neradau. Geriausiu atveju jie paminkydavo jį, palinguodavo galva, ir tardavo: “praeis”. Nepraėjo. Bandžiau gydytis tautiškai, bet išgėrus velnio lašų pasidarydavo dar blogiau. Bandžiau ir azietiškų iškarpytų žolių. Laikinai, jos padėdavo. Galėdavau gilintis į save, į savo sąmonę, ardyti ją kaip mechaninį laikrodį, išrinkti ją iki menkiausio dantratėlio. Prisikasdavau iki pasąmonės. Bet visa tai buvo laikina. Kitą rytą pabudus būdavo dar blogiau.
Vienoje knygoje perskaičiau gydymo metodą, susijusį su virvėmis. Kitą dieną visame bute nutraukiojau visus sietynus ir į sudužusių lempučių šukes susipjausčiau pirštus. Tos dienos vakare knygą sudeginau.
***BLYKST***
Pakeliu galvą nuo klaviatūros. Ekrane - raidžių mišrainė. Nusišiepiu. Siųsti.