Tu negyveni ant šios žemės ir tie, kurie ateina į tave su savu dėmesiu, priverčia kaskart sugrįžt atgal. Dėmesys bukina ir stabdo. Kiekvieną kart, tau vėl privalu įsitempus sekti šiapusinius dalykus. Ten, kur du krantus kerta vanduo, akys ašaroja. Iš meilės gyvenantiems, o gal dėl šalčio.
Ši kelionė turi pabaigą ir niekas neužginčys, kad toji nėra širdį brėžianti. Tik po penkių būties ir vienos nebūties dienų, pamatau, jog tavęs nėra tarp tų, kurie pasirėmę alkūnėmis žvilgsniais varsto gatves.
Kur tu?
Neradau tarp tų, kurie vaikšto keturių vėjų takais.
Neradau tarp tų, kurie tiki laiko tėkme.
Trečiuoju apreiškimu, tu paukštis ant peties. Taigi, ne tarp tų, kurie vaikšto.
Tu negyveni ant šios žemės, tad verčiu tave nusileisti. Grįžti sutelktai į vieną sąmonę. Sugrįžti man.
Skamba lyg užkeikimas. Ar nebijai?
Tu negyveni ant šios žemės, todėl jie tavo sielą pririša tinklu idant galėtų patys išsikalbėt. Vargas jiems, nežinantiems su kuo turi reikalą. Jų galvose tylos stoka. Tik gimę išmoksta klykti ir nepaliauja iki kol nugrimsta užmarštin. Vargas jiems, nes tu pranašauji tylą, nes stiebies į aukšti iki kol jų dėmesio tinklas virsta draiskanom išnešiotom voratinkliais, o tyluma pasiima tave aukštyn. Bet aš šaukiu tave sugrįžimui. Šaukiu sau.
Ar nebijai šių žodžių, panašių į užkerėjimą?