Susižavėjimas...dūmais

Žvilgteliu skersai per klasę į dešinėje, priekinėje eilėje sėdinčią merginą.. Dieve! Ji pasukus galvą žiūri į mane. Taip paslaptingai. Jos akinių rėmeliai stori, šviesūs plaukai užkritę ant akinių krašto, todėl beveik nesimato jos akių – tamsių, gilių bedugnių. Prisimerkiu, kad parodyčiau, jog man jos žvilgsnis yra svarbus, kaip gyvenimas... ji taip pat prisimerkia... pyyyp pyyyp pyyyp. Kas čia?
    - Kelkis, į mokyklą laikas. Žadintuvas skamba. Negirdi?
    Sapnas... po velnių! Kaip norėčiau, kad tai būtų tikrovė. Bet pats nesuprantu kodėl. Juk aš turiu merginą. Na gerai.. Pripažinkim: mūsų santykiai nepakyla nuo žemės. Juk turėjau suprasti, kad po vieno vakaro nuotykio, tūsovkės metu, niekas ir negali vykti sklandžiai. Aš jos gerai nepažįstu, kaip žmogaus. Tačiau aš tikėjausi... Tikėjausi, kad kas nors pavyks – juk abu vienas kitam patinkame ir taip toliau, ir panašiai... Ji juk graži. Nors... nėra jau labai gražuolė.. Šūdas! Reikia skirtis. Ji net bučiuotis nemoka.
      Pramerkiu akis, apsidairau – kambaryje jovalas: fotelyje guli kamuolys sumegztas iš mano kasdieninių rūbų, sienos, aprašinėtos markeriais po praeito „pasisėdėjimo su draugais prie alaus“, mirga įvairiausiom spalvom, užuolaidos kreivai užtrauktos – pro trikampio formos plyšį skverbiasi šviesa. Jei tai būtų saulės spindulių pluoštas, jis apšviestų dulkių kamuolius, besiritinėjančius oru. Stalas nukrautas knygomis, kampe mėtosi suglamžyta tuščia kuprinė. Dugne skylė. Pasižiūriu po savimi – guliu ant sugrūsto į gumulą skuduro, kuris tiesiog negali vadintis paklode (bet vadinasi). Pūkinė antklodė sukuista mano tarpukojyje. Viena pagalvė kojūgalyje, kita ant fotelio.
      Atsistoju, greitai užsimetu marškinius, kostiumines kelnes, kurių baisiausiai nekenčiu, pilką, nuobodų švarką, susimetu knygas į suglamžytą kuprinę ir išeinu iš kambario, paskui save uždarydamas duris. Lova - ištiestas miegmaišis, o ant jo patiesta nenaudojama antklodė - nepaklota. Nesiprausęs... numetu kuprinę koridoriuje prie laukujų durų, įbėgu į virtuvę, susigrūdu į burną vieną sumuštinį, išgeriu keletą gurkšnių juodos karamelinės arbatos ir pagriebęs kuprinę, net neužsidėjęs striukės, išlekiu pro duris. Galvoje vienintelė mintis: „Iš kur gauti cigaretę? “. Lipu laiptais ir ieškau ilgesnių nuorūkų. Galbūt parūkysiu šiektiek.. Nėra. Išėjes iš laiptinės pirmiausia apsidairau, ar niekas neina rūkydamas.. Niekas. Greit bėgu prie šalia stovinčio penkiaaukščio laiptinės – galbūt ten bus kas nors, kas rūko... Jėgelė!
      - Sveikas. Gal gali cigariuku pavaišint? – sakau.
      Atkiša puspilnį pakelį cigarečių. Apimtas begalinio džiaugsmo, nors ir sušalęs, išsitraukiu vieną. Velnias. Per skubėjimą pamiršau žietuvėlį.
      - O gal gali ugnies duot? – sakau nutaisęs nekalto šunelio miną ir kreivai šypsodamasis.
      - Tai gal ir surūkyt už tave? – pašaipiai klausia.
      Bet vis tiek duoda degtukų dėžutę. Greit prisidegu cigaretę ir su palaima įtraukiu dūmą... Tabako dūmai sklaidosi ore, lyg norėdami kuo greičiau pabėgti nuo šio pasaulio, kaip ir aš. Ir jiems tai pavyksta. Jie pranyksta..