Užu lango plyšta vėjas,
Ūbauja šiaurys žvarbus,
O ant sienos-Galatėja
Šypsos subtiliu šypsniu.
Sferose jos veida švyti,
Ten harmonija sava,
O už josios dangus žydi
Savo mėlyna gama.
O gamta, apdovanojus
Ją grožybę įstabia,
Lipdo sferas Galatėjos
Genijaus šio mintyse.
Ir suradęs naują formą
Kūno savo mylimos,
Beniūniuodamas noktiurną,
Tapo ant drobės baltos.
Savo vizijų tikrovę,
Savo plaukiančius sapnus
Ir mentalinėj tikrovėje
Beslypinčius vaizdus.
Neva koks drugys prieš vėją
Meno kurinys gražus
Vėlei šypsos Galatėja
Josios šypsnį Laikas žus.