venecijos karnavalas

naktinėjantieji kupriai
kostiumus pasikeičia
mušančiom motiniškos
pasakos sekundėmis
puodus išrenka nuo riebalų
ir prisilietimų
lovose krykštauja žuvėdrom
paklydusiom miegodami
traukia snarglėtą pusšakę -
šakos seserį lėtai
pamiršusią maldą užbaigti
kuprodami šveičia žmonijos
traukulius švarą į vardus
mainydami kol galiausiai
prisiuva paukščio uodegą
savo neramumui
ir palieka maiteną
sienų vagojimui
naktinėdami renkasi
rydienos pamiršimą
kol sekundėmis išsiverkia
grakštų nemarumo
prolaivį.

o burėm nelieka sąžinės