(Be garso) Kapt

Vanduo duše vis be garso lašėjo.
Pro ašaras pamačiau, kaip kitą žiemą,
Užlipsiu žemo klevo šakon žemiausion -
Tos kitos man kol kas per aukštai.

Kaip ir kasmet tie sparnuoti mažyliai,
Valgantys šaltą tirpstančią varškę,
Barstys pilkon žemėn trupinius taikliai.
O jų dainos giliai kutens žmonių širdis.

Kaip kad Tu, tikėtai vėlai pabučiuosi,
Į ausį - kur tik kutena labiausiai.
Lengvai ištarsi tylų beprasmį "eime",
Virsiantį neaštria šuke dar viena.

Mes vis sėdėsim aukščiau, bet šiapus,
Gėrėdamies tamsa neauštančio ryto,
Laukdami, kol saulė išbris nesušlapus,
Nors vanduo duše vis be garso lašėjo.

Užsuksim čiaupą sekančią žiemą.. .. ..