Atleidimo pasieniuose
Rąžosi minios porceliano krepšiais.
Monika, sako, „išpardavimas“.
Į kairę. Už seno meilužio vamzdyno,
Rūsy supelijusiais oro buduarais.
Net jei pardavėja lėtai lakuoja
Bronchitinį patefono gaubtą,
Šiek tiek praskėtus kelnėtas kojas.
Pagal muziką, Monika, tavo muziką.
Trisdešimt devintos savaitės aveniu
Alpstantis suplėšytom šukėm lašant.
Monika, sako, „nusipirktum žmogišką
Vakarą. Drėkios suknelės blizgučiais
Priemiesčio diskotekoje. Gertum sausą
Žydinčioj burnoj nuodą saugodama.“
Iš vyrų akių kuždesio - blakstienas
nusipirktum idilišku vakaru apsunkusias.
Monika, sakytų, „ir iš kur tu tokia atsiradai?“
Prislinktų veidrodžiais baro, įsikliopinę
Nejudria ragenos muzika, porceliano krepšio
Dugne sužvejotų pažadėjimų žiedą.
„Padavėjau! Užstatas. Gerti.“
Monika
Į kairę. Ketvirtas. Pirštas šaukia skambučio.
Nutrenks pagal tavo muziką iš svinguojančio
Patefono - nakties kreditoriai beldžiasi.
Monika, sako „nusipirktum žodžius - atleidimą“
Šmėžuojančiai savo fabulai, minią sapnavusiai.
Tik už pusę kainos. Į porceliano krepšį. Lyjant.