Kambarėlis (Antrasis pasakojimas apie Vaterlo gatvę. Pataisyta versija. Dekui Tirimbirim)

Žmogus einantis Vaterlo gatve staiga krūptelėjo ir užvertė galvą į viršų. Ne, ne oro antpuoliai. Tik būrys juodvarnių, ir tai kokie čia juodvarniai, anksčiau Lietuvoje tai buvo juodvarniai, dideli, juodi, o dabar, ne didesni už balandžius, nupiepę, liesi, apipešioti, netgi ne juodi, o kažkokios purvinai pilkšvos spalvos. Šių apgailėtinų paukščių būrys išskrido iš už didelio senovinio pastato, stovėjusio prie pat Vaterlo gatvės ir Nepriklausomybės alėjos sankryžos. Pastatas buvo gana aukštas, penkių, gal šešių aukštų. Nors ir senas buvo tas pastatas, tačiau visą jo senumą slėpė galybė remontų ir pagražinimų, kurie jį pavertė ištisa parduotuvių vitrinų puokšte. Tik iš vienos detalės galėjai nustatyti jo tikrąjį jo amžių. Tai buvo pats aukščiausias ir mažiausias pastato langelis, stovėjęs tiesiai virš paradinio įėjimo. Jis niekam nerūpėjo. Ir niekas net nesiruošė jo remontuoti. Tai buvo tarsi specialiai paliktas senovinis akcentas. Jis atrodė maždaug taip:

              /\
            /    \
          /        \
        / ______\
      /  |    |    | \
    /    |__| __|  \
  /      |  |    |    \
/        |__| __|      \
----------------------
Žmogui atsisukus tame lange kažkas žybtelėjo. Aišku jis galėjo pagalvoti, kad ten kas nors gyvena, dirba ar dar ką nors daro, tačiau iš patirties jis žinojo, kad ant to kambarėlio durų jau metų metus kabo surūdijusi spyna, mat tame pačiame pastate jis kadaise dirbo ir dabar, žinodamas visus įėjimus ir išėjimus iš to pastato, bei neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, kartais ateidavo ten pernakvoti. Visai nebloga vietelė ten buvo. Atsiguldavo kur nors prie radiatoriaus ant kilimėlio ir neblogiau nei viešbutyje. Tik visada reikėdavo anksti iš ten išsinešdinti, nes jeigu atėjęs sargas ar valytoja būtų užlupę jį, tai tikrai ne pyragai būtų.
Atlikęs visus reikalus mieste pankas susimąstė. Jau tamsu. Kur šiąnakt? Ką čia daug ir begalvoti. Dievas pats atsakymą jau prieš kelias valandas padiktavo.
Žmogus nužingsniavo link personalo durų. Raktą nuo jų jis, dar bedirbdamas šiame pastate, buvo nesukopijavęs raktų dirbtuvėje.
Klerkt. Raktas spynoje nesunkiai apsisuko. Žmogus ištraukė raktą ir šmurkštelėjo į vidų. Viduje buvo šilta. Žmogus užrakino duris iš vidaus ir patraukė link laiptų. Lipo iki ketvirto aukšto. Paskui sustojo, minutę pagalvojo, apsisuko ir ėmė lipti aukštyn. Į palėpę. Užlipęs atsidūrė tiesiai prieš surūdijusią spyną, kuri saugojo paslaptingąjį kambarėlį nuo pašalinių akių. Žmogus nusišypsojo ir priėjo prie durų. Paskui mažumėlę pasisuko į šoną, ir spyrė į spyną. Spyna dzingtelėjo  ir nulėkė ant grindų. Žmogus pravėrė medines duris ir įžengė vidun.



Senis žiūrėjo pro langą. Jis matė aikštę, kurioje buvo daug žmonių, Vaterlo ir Nepriklausomybės gatves, bei juodvarnių būrius padangėje. Senis pasiėmė veidrodį ir pažvelgė į savo atvaizdą. Paskui nusispjovė ant grindų ir nuleidęs ranką kurioje laikė veidrodį metė žvilgsnį į gatvę. Gatvėje buvo daug žmonių, bet niekas nekreipė dėmesio į senį. Tik Žmogus einantis Vaterlo gatve staiga krūptelėjo ir užvertė galvą į viršų...