Vienišas pasaulis

Vienišas pasaulis

“ Žmogus visatoje nėra vienas…
Bet tai dar nereiškia, jog jis negali būti vienišas”

Pagal hošanų vienuolį Gortaną 201-jį

Nuo pat vėlyvo rudens, dar prieš tai kuomet paskutinis krovininis laivas paliko šią koloniją (tai buvo, rodos, ne taip jau ir seniai), kada Pretono Žvaigždė vakarais vos tik imdavo  gaubti pievas šešėliais ir žadinti naktinę gamtą prabilti tik jai vienai žinoma kalba, aš kasdien ateinu čionai, į šį verkiančio gluosnio globojamą kampelį. Prisėdu ant mūrinių griuvėsių ir visuomet su liūdesio šypsena veide prisimenu Tiriną. Kiekvieną vakarą. Ar saulė spigintų, ar vėjas bei dargana siaustų… Dabar lietaus dangaus skliaute nė ženklo nematyti, o tądien lijo. Taip, lijo. Netgi labai.

* * *

Tuomet dar dirbau krovinių skyriuje. Darbas nebuvo kaži ko vertas, tačiau pragyvenimui kaip ir užteko. Kol sveikut sveikutėlis dar stovėjo miestas, gyvenau pačiame centre. Rudeninio vėjo nešami, medžių lapai, tarsi didžiulės snaigės, blaškėsi bulvaru čia kildamos aukštyn, čia vėl sukdamosi leisdavosi ant šlapio, šalto, betoninio grindinio. Kartais man einant pirmyn, jie imdavo suktis ratais ir kildavo viršun tarsi sveikindamiesi išdidžiai sakydami “Labas vakaras, Prinarai”. “Labas vakaras” – kartais kilsteldavau kepurę. Centrinė gatvė rudenį buvo kaip niekuomet niūri: tuščios parduotuvių vitrinos, šlapios, šaltos betoninės plytelės, aplipusios purvu šalia  telkšančių didžiulių balų…bei nuolatos iš vienos vietos į kitą keliaujantys rausvi, gelsvi lapai. Kur jie klajodavo, niekas man taip ir nepasakė, tuo labiau patys keliauninkai. Vienur kitur sušmėžuodavo kokio nors vargetos siluetas, apie save negalintis nieko pasakyti išskyrus tai, jog jis taipogi kaži kur traukia, ar kai ko ieško.
Ne išimtis ir aš. Aš, nuo pat mažens gaubiamas vienatvės ir nežinios skraistės, taip pat kasdien kažko ieškojau.
Tą vakarą kiaurai  sudrėkę nuo lietaus ir balų, mano batai gailiai šlepsėjo bulvaru. Ilgas rudeninis apsiaustas šiek tiek saugojęs mane nuo žvarbaus vėjo bei šaltų rudeninio dangaus ašarų, buvo vienintelis apdaras, kurį, kaip prisiminimą apie savo tėvą, saugau ir lygi šiolei.
Ieškojau. Bet svarstydamas - ko. Gal praeities, gal dabarties? O gal tolimos ir niekam nežinomos ateities? Staiga šį tą radau. Jis gulėjo ant drėgno, šalto, purvino suolo. Visas nedidelis jo kūnelis tiesiog virpėjo, sudribęs iš nuovargio ir šalčio, man nekeldamas nė menkiausios abejonės, jog vargšelis gyvūnas buvo labai nelaimingas. Nieko nelaukdamas čiupau jį glėbin ir pakišau po palto skvernu. Prie vilnonio megztinio jam turėjo būti gerokai šilčiau. Apsisukau ir nukėblinau atgal. Kojomis taškydamas pelkių vandenis į šalis, skuodžiau kiek įkabindamas namo. Netrukus pasiekiau laiptinę, penktą aukštą, vėliau buto duris, pro kurių slenkstį žengdamas, nuolat pasijausdavau daug vienišesnis nei ten, gatvėje. Ten bulvare mane kartkartėmis bent pralinksmindavo mano bičiuliai medžių lapai… Čia tebuvo tik viengulė lova, vienui viena nedidelė naktinė lempa, elektrinis pečius, stalas, bei pusiau tuščias šaldiklis. Taip. Ir langas. Šiame bute aš buvau tas pats Prinaras Vincentas Dikonas, kurio gyvenimas, tarsi senas bespalvis ir begarsis filmas, sukosi lėtai ta pačia programa. Diena iš dienos.
Gyvį paguldžiau šalia pečiaus ant minkšto audinio, kurį laikiau pas save žiemai. Dvi padaro kojytės vangiais judesiais dar rodė gyvybės ženklus. Kitos septynios, deja buvo sustingusios ir pamėlynavę nuo šalčio. Kojų čiuptuvėliais jis beviltiškai naršė audinį, ir žvelgė į mane savo didžiulėmis gelsvomis akimis, kaip ligonis mirtininkas bandydamas dar prisišaukti pagalbos.
- Gaila, kad nežinau kaip tau padėti, mano mažasis nematytasis drauguži, - bandžiau bendrauti su svečiu. - Kuom tave pamaitinti – ne įsivaizduoju. Pagirdyti - taip pat. Aš čia nesu vietinis. Praminsiu tave Tirinu. Tokį vardą turėjo mano senelio katinas. Mano namai, jei tik galiu juos taip vadinti, už tūkstančių šviesmečių nuo čia. Net mano tėvas jų nėra akyse regėjęs. Čia apsistojau tik laikinai. Dar teks aplankyti kitas tokias kolonijas kaip ši. Tiesą pasakius, neturiu iš ko ir rinktis. Mus paima ir išskraidina ten, kur tik sugalvoja vyriausybė. Bet galiu pasakyti, tavo namai man visai patinka. Čia iš dangaus bent ugnimi nelyja kaip kitur. O ir oras nesmirda siera. Čia visai gera. Tik velniškai liūdna. Aš vienišius. Toks buvau, esu ir, ko gero, amžinai liksiu. Mano draugai – tai tik tie, kurie ant tavęs leidosi, kad sušildytų tave. Mano draugai – tai tik lapai, drauguži. Tik lapai. Tu nepyk ant jų už tai, jog jiems tavęs apsaugot nuo šalčio nepavyko. Juk žinai, jie tik klajūnai. Neturi kada sustot. Visai kaip žmogus, švaistomas likimo vėtrų po ištisą galaktiką. Kur jis nukeliaus, niekas negali pasakyt.
Būčiau pasakojęs dar ilgai, ilgai… Deja. Deja mano draugužis netrukus amžiams sumerkė savo ryškiai gelsvas akis, daugiau jų jau nebepraverdamas. O aš taip norėjau dar bent mažumėle jam papasakoti apie save, apie, savo senelio pasakojimais apibudintus, tolimus namus; ten, pasak jo, po dideliu apvaliu auksaspalviu kupolu, žydi vaismedžių sodai, vakarais žmonės išeina į gatves ir susikabinę už rankų vaikštinėja mėnesienoje…
Mano mažojo bičiulio gyvenimo laikrodis sustojo. Nuo ko? Gal nuo šalčio? O gal tiesiog nuo vienatvės? Tikriausiai nuo prakeiktos vienatvės. Gal vieną dieną ir aš užbaigsiu savąsias dienas gulėdamas ant suolo, kiaurai permirkęs šaltu lietumi, suniokotas atšiaurių vėtrų... Galiausiai, nukamuotas vienatvės ir amžinų ieškojimų?
Ne. Ne, ne, ne! Aš juk radau. Radau! Per vėlai, tačiau vis tik radau…
- Ne laiku išvydau tave, bičiuli…Tirinai, mano mažas, gleivėtas devinkoji drauge. Atleisk man. Jei tik būčiau žinojęs…

* * *

Dabar vidurvasario saulei besileidžiant už kalvų, aš galiausiai nurimau… Nebeteks man toliau klajoti, tarsi būčiau vėjo blaškomas lapas. Nuo to laiko, kai žemė Tiriną apklojo vešliu žaliu patalu,            nutariau ir aš čia likti. Nebėra nei centrinės gatvės, po kurią galėčiau vaikštinėti vakarais, nei sukrypusio vargetos silueto, prašmėžuojančio nakties pilkame rūke, nei lietumi nuplautų suolų, ant kurių galėtų surasti ramybę toks paklydėlis, kaip Tirinas. Viskas sugriauta, išgabenta paskutiniu krovininiu laivu.
Gerai, kad man leido čia pasilikti. Vis tiek sergu, o sergančiuosius tokia liga, geriausiu atveju, tik numarina. Ir gera man . Nesėdėčiau gi dabar ant šio šilto betoninio luito, nežvelgčiau į ryškiai rausvą Pretono Žvaigždės kamuolį, glostantį mano skruostus savo maloniu spindesiu, nesiklausyčiau gi nakties gyvūnų, krykštaujančių tik jiems vieniems suvokiama kalba, nebūčiau čia, kur po verkiančiu gluosniu ilsisi ramybėje mano vienintelis gyvenimo draugas Tirinas. Greitai. Labai greitai mudu vėl susitiksime. Tik šįkart aš jau turėsiu laiko jam dar daug ką papasakoti. 


2003-10-28