Šiandien ir vėl verkiu. Verkiu nematomomis ašaromis. Tai tampa tarsi apeigos, kuriomis pradedu vakarą. Nebeatpažįstu savęs nuo to laiko kai pradėjau suvokti pasaulį. Iki tol jis atrodė paprastas, nereikalaujantis atsakymų, įprastas, kaip duonos riekė ant stalo. Tu ją paimi ir valgai, nebandydamas suvokti iš kur ji, kodėl ir kaip. Šiandien vėl verkiu. Kitaip nemoku. Norėčiau suprasti savo mintis, daugiau niekada nebesigilinti, tiesiog negalvoti. Bet aš nemoku. Man neišeina. Atsiprašau... Norėčiau išmokti negalvoti. Kartais norėčiau tiesiog neegzistuoti. Bent kelias minutes, kad galva pailsėtų nuo beprasmiškų sapaliojimų ir klausimų be atsakymų. Kartais norėčiau tiesiog pakilti virš kasdienybės. Paskraidyti. Ar bandei kada skraidyti? Skraidyti be sparnų? Žmonės nesupranta žodžio skristi. Jiems tai tik fizinio kūno pakilimas aukščiau jų. Jie įsivaizduoja save su angelo sparnais, skriejančiais tarp debesų, stebinčiais kitų menkus gyvenimus ir įsivaizduojančiais, kad yra geresni. Aš taip norėčiau skristi. Per akimirką suprasti save ir rasti atsakymus. Deja man tai per sunku. Aš vos pakeliu savo mintis. Jos tokios sunkios, kad spaudžia tik artyn žemės. Gravitacija tampa didžiausias priešas. Nepripažintas genijus, sugebantis prispausti tūkstančius nerimstančių sielų prie šaltos žemės. Viskas, ko tikiesi, staiga pakyla aukštyn, o tu nieko negali pakeisti. Tik stovi basomis mintimis ir stebi, kaip tolsta tolsta... Štai kodėl noriu skraidyti... Štai kodėl šiandien verkiu.
Sutikau ją einant namo. Šaltas vakaras stingdė mano kūną, bet mintys sukosi šviesos greičiu. Norėjau ją tik pamatyti, išgirsti, pajausti ir užuosti. Bijojau. Galėčiau atiduoti viską, kad tik suprasčiau, kodėl tai jaučiu. Stovėjau vidury lauko ir tikėjaus. Žvelgiau į mėnulį ir bandžiaus suprasti, kaip paprastas, apvalus uolos gabalas gali taip ryškiai atspindėti tiek šviesos. Laukiau. Tačiau nieko neįvyko. Pamažu žingsniavau apsnigtu keliu. Kojos slydo ir neklausė. Pagrindas po kojomis buvo netvirtas. Mąsčiau, kodėl visą laiką esi ignoruojamas. Sustojau prie mūsų mėgstamos vietos. Buvo užklota sniegu. Dvejojau. Norėjau pastovėti ilgiau ir palaukti. Tačiau kai grįžau į realų pasaulį, supratau – ji neateis. Toliau žingsniavau šaltu nebūties keliu. Kryžkelė. Staiga pasidarė tamsu. Mačiau tik vieną kelią. Pas ją. Bijojau. Bet ėjau. Sustojau. Nesuprantu, kodėl tai darau?... Kaip gali taip stipriai mylėti žmogų, kuriam nusispjaut į tavo jausmus. Vakar stipriai mylėjau. Šiandien aš jos nekenčiu. Rytoj vėl mylėsiu. Kai pagaliau pabundu iš šių minčių pamatau jos langus. Dega elektra. Tikriausiai namie. Kodėl neatsako į mano šauksmą? Nematau šešėlių už uždengtų langų. Stoviu ir mąstau, kodėl čia. Ką aš darau. Man to nereikia. Jai nereikia manęs. Esu sužeistas paukštis, besitrinantis apie šeimininko kojas, prakeiktas dramos veikėjas, kuris kūrinio pabaigoje miršta. Vis dar stebiu ir laukiu. Vėl laukiu. Bet juk žinau, kad neateis. Noriu pamatyti. Tik truputį. Ją išgirsti, užuosti, palepinti save jos prisilietimu. Bet juk suprantu, mano egzistavimas jos nedomina. Nedomina nieko. Aš tiesiog esu. Niekam netrukdau gyventi, todėl ir lieku nepastebėtas. Neverta. Bijau.
Balta. Sniegas mane pradeda erzinti. Kelias namo atrodo toks ilgas. Jis dar labiau šaldo mano jausmus. Balsas. Aš girdžiu. Aš matau, tačiau nesuprantu ką. Dvi keistos figūros tolumoje. Juokas, toks pažįstamas. Sustoju, kad mano žingsniai netrukdytų išgirt balsą. Abi juodos žmogystos pajuda į skirtingas puses. Kažkas eina į mane. Ten ji. Pažįstu tą žingsnį. Ji visada mosuoja ranka. Tipena. Ji buvo ne viena. Kūną apima drebulys, noras pasivyti tolstantį šešėlį ir smūgiais parodyti, kad ji mano. Ne, ne mano. Bet kieno, tik ne mano. Nebus niekada. Dabar jau įžiūriu jos trumpai kirptus plaukus. Noriu paliesti ir užuosti. Bijau. Ji slepia puse veido po šaliku. Noriu pamatyti lūpas, kurias bučiuočiau. Tai žiauru. Aš niekada jų nebučiuosiu. Gilios ir tuščios akys šviečia mėnesienoj, primindamos, kad nepažįstu, nesuprantu. Neleidžia. Taip norėčiau pažinti, pajausti, padėti ir išklausyti. Galų gale atsiverti ir palikti atvirus vartus jai. Jos vartai visada uždari. Jie staiga užsiveria, kai atsirandu šalia. Gal bijau ne aš, bijo ji? To niekada nepripažins. Nesupranta. O gal mano vingiai iškreipia realią tiesą savaip, kad galėčiau sau paaiškinti, kodėl viskas ne taip, kaip norėtų mano išbalus širdis.
Girdėjau jos balsą ir alsavimą. Ji kalbėjo taip, lyg viskas būtų gerai. Gal taip ir yra. Tik aš to nesuprantu. Gal nenoriu suprast... Sustojau ir atsisukau. Ji mosavo ranka. Tipeno. Tolo. Verkiu. Verkiau vos pajudėjome skirtingomis kryptimis. Norėjosi rėkti: kaip tu nesupranti, kad myliu?... Kodėl mane taip kankini?... Atsisukau dar kartą. Ji dingo už didelio pastato. Mačiau tik mėnulio šviesoje slenkantį šešėlį. Norėjosi jį pagauti ir išbučiuoti. Kaip tu nesupranti, kad myliu?... Šiandien aš verkiu. Šiandien aš jos nekenčiu. Atleisk...
„Aš esu raktas. Raktas – nuo visų durų, kurias nori atrakinti, raktas – atsakymas – į visus tavo sapaliojimus, kuriuos tu vadini klausimais. Esu kelias, kuriuo galėtum eiti. Tačiau jautiesi per daug savarankiškas, kad manim pasitikėtum. Tu nepasitiki niekuo. Žlugdai savo svajones. Bet nepasitiki. Klejoji savo minčių vingiais ir vis klausi. Tačiau neklausai, ką sakau. Tau svarbu paklausti, ne išgirsti atsakymą. Nesiklausai. Galėčiau atrakinti bet kurias žinių duris ir atskleisti tūkstantį paslapčių, tačiau tu skubi. Tu greičiau išspirsi jas ar ieškosi kitų, tačiau nelauksi, neklausysi. Mano mielas, nesuprastas žmogau, kai sustoji kryžkelėje, esu tas mažas senukas žila barzda, kuris gali nurodyti teisingą kelią, bet aš žinau, tu neklausai. Dabar nebenustembu, kai pasilenki ir tyliai pašnibždi, kad niekam jos neatiduosi. Nejau dar nesupratai, aš negirdžiu tavo balso, girdžiu tavo mintis. Tuo momentu jos rėkia ir blaškosi, žeidžia mane ir džiugina. Tačiau tu nieko nejauti, tau tai įprasta. Esu raktas į kitą pasaulį. Esu raktas nuo tavo angelo sparnų. Šviesos spindulys, burtininkas, kuris nuspalvoja pasaulį. Tu slepiesi šešėliuose ir manai, kad tai geriausia išeitis. Grįžęs namo, nejungi šviesos. Gyveni tuštumoje ir garse. Gali gauti viską, bet esi per daug kvailas, kad tai suprastum. Aš esu raktas. Be manęs esi niekas. “
Sužeistas paukštis. Šiandien aš ją myliu. Šiandien atverčiau jos įrėmintą nuotrauką, kuri vakar buvo užversta. Negaliu žvelgti į žmogaus akis, kurios mane skaudina. Šiandien ji nepadarė nieko dėl ko galėčiau ja žavėtis ir vadinti savo mūza, dievinti ir geisti. Šiandien ji nepadarė nieko dėl ko galėčiau jos nekęsti ir nenorėti matyti. Todėl šiandien tiesiog myliu. Tačiau, kas iš to? Į mano galvą plūstelėjo dar viena genialių minčių banga. Kas iš to, kad mylime ar nekenčiame. Juk viskas, ką darome yra beprasmiška. Net mūsų egzistavimas, tai, ką mes, mąstančios būtybės, vadinamos žmonėmis, o kartais ir gyvuliais, vadiname gyvenimu. Gal tai visai nėra tikras gyvenimas... Gal tai tik vizija arba sapnas. O gal tai jau yra pomirtinis gyvenimas... Galbūt mūsų egzistavimas suskirstytas lygmenimis: nugyvensime savo varganą gyvenimą žemėje, mirus, persikelsime į kitą erdvę, laiką, materiją, į kitą dimensiją – pradėsime naują gyvenimą, nauju pavidalu ir mąstysena. Bet tai tik dar viena mano teorija, kuri, kaip ir visos kitos, nepaaiškina mano jausmų ir neatsako į klausimus. Kartais norėtųsi būti gimus Einšteinu, į visus klausimus atsakytų formulės. Tačiau, kodėl jis tapo genijum? Jis ieškojo. Jam sekėsi geriau nei man. Tikriausiai šis genijus mirė su dar daugiau nežinomųjų nei dabar gali pakelti mano pilkosios ląstelės. O gal vis tik geriau būčiau visai negimęs... Ne, o jei klystu ir po mirties nieko nėra, viskas išnyksta, o toks padaras, kaip siela iš vis neegzistuoja ir mūsų paprasčiausiai nebelieka. Tuomet koks akstinas gyventi, jei dėl to niekas nepasikeis. Mes įtakojame tik kitų gyvenimus. O kartais ir ne. Taip ir liekame nepastebėti ir neišgirsti. Tačiau juk žmonija yra pats baisiausias Dievo išradimas. Mes žudome, naikiname, keršijame, skriaudžiame... Galiausiai ne kokie nors ateiviai sunaikins mūsų žemę, ne gamtos jėgos ir net ne Saulė, kuri po milijardų metų pradės plėstis ir sudegins žemę. Žmonija pati sunaikins save ir planetą. Galbūt mes esame genialiausi Dievo kūriniai, bet taip pat esame ir pati baisiausia klaida. Tuomet dėl ko gyventi, jei visi taškai sueina į... nieką...
Gyvename dėl kitų žmonių. Žmonės mato tik save. Gyvena dėl savęs. Jie nėra genijai, jie nesuka galvos dėl to, kad padaryti pasaulį gražesnį, kad suprasti tikrąją gyvenimo esmę. Aš tik ieškau. Aš nesu svarbus. Aš nepakeisiu pasaulio, todėl turiu stengtis dėl tų, kurie pakeis tūkstančius gyvenimų, padarys pasaulį gražesnį. Turiu stengtis dėl jos. Ji padarys daug gero. Ji įtakoja ir įtakos kitus gyvenimus. Aš liksiu nepastebėtas. Aš nenoriu būti pastebėtas. Meluoju. Visi gimstame norėdami tapti žvaigždėmis. Vienintelis mano talentas yra mano mintys. Žmonės kvaili, jie nesupranta mano minčių. Štai kodėl sėdžiu šešėlyje. Kartais jai papasakoju savo teorijas ir išvedžiojimus. Kartais ji klauso ramiai, bet dažniausiai paprašo užsičiaupti. Ji yra kvaila. Štai kodėl aš ją myliu. Ji tokia, kaip visi. Štai kodėl ją myli visi.
Šiandien aš šypsausi, bet nematau priežasties kodėl. Beribės mintys vis klaidžioja galvoje. Bet niekas nesupras apie ką jos. Nes aš pats jų nesuprantu. Jos nepalieka ir gyvena manyje. Gyvenimas deja tik vienas ir mes privalome išbandyti visus jo malonumus. Jis per trumpas kad mes liūdėtumėm. Tikriausiai todėl mano veidą puošia šypsena. Bet kodėl puošia? Gal tai ne privalumas, o trūkumas. Kodėl žmonės mąsto skirtingai? Kodėl negalime būti, kaip vienas? Kodėl privalome būti individais su savo mintimis, norais ir nuomonėm? Tai erzina ir kiršina. Norėčiau būti toks, kaip visi. Būčiau panašus į žmogų. Gal būtent dėl to ji manęs ir nemyli. Aš ne žmogus. Bet kas tada? Nesvarbu. Galėčiau būti... Norėčiau būti naminis gyvūnėlis. Jie tokie nerūpestingi ir mylimi. Norėčiau būti mylimas. Nejaugi prašau per daug? Ko gero... Yra klausimas, bet nėra atsakymo. Aš jo negirdžiu. O gal nenoriu išgirs. Bijau išgirt. Žinau. Jis nebus toks, kokio noriu.
Yra šypsena, bet nėra džiaugsmo.
Yra meilė, bet nėra jausmo.
Užgesusios akys, kupinos skausmo.
Jos verkia be ašarų.
Užgesusios akys, bet nemirusios.
Jose tiek klyksmo be garso...
Šios eilės ne mano. Aš jų nerašau. Niekada. Aš tik gyvenu tokiomis eilėmis. Jos visada man primena, koks esu beviltiškas. Jos visada priverčia susimąstyti ir taip praleidžiu dar valandą beribiams, niekam nereikalingiems mąstymams. Aš visiems be garso rėkiu, kaip ją myliu, bet iš tiesų, ar jaučiu?... Jaučiu. Jaučiu ir tai drasko mano širdį. Ir po velnių, niekam tai neįdomu. Visi turi savo problemų. Aš nenoriu savųjų užkrauti kitiems ant galvų. Aš tik noriu būti išgirstas. Mylimas?...
Šiandien ją stebėjau. Šiandien aš jaučiau. Kaip norėčiau jausti ją... Šiandien, kaip niekad anksčiau, jaučiau. Norėjosi arba ją apkabinti ir išbučiuoti, arba griūti į kampą ir paskęsti savo bereikšmėse ašarose. Išbučiuoti jos negaliu, žinau, negalima. Griūti į kampą taip pat nebuvo prasmės. Aš padėjau galvą ant draugo peties ir taip norėjosi išsipasakot, bet negalėjau, negalėjau... Taip norėjosi verkti, bet neverkiau. Dideli berniukai neverkia. Mano jausmai tokie suaugę ir dideli, o aš toks vaikas. Atrodo, dar vakar stumdžiau mašinėles po kambarį, klausiausi pasakų prieš miegą... Šiandien esu didelis vyras, su didelėmis svajonėmis ir tikslais. Didelis, neryžtingas vyras. Kitaip – kvailys. Esu kvailys, kad nedrįstu atsiverti. Man sakė, kad kiekviena diena – lyg dovana. Gyvenk taip, tarsi ši diena būtų paskutinė. Aš gyvenu lyg rytojus būtų paskutinis, viską atidedu. Vėliau. Padarysiu vėliau. Pasakysiu vėliau. Tikrai pasakysiu. Bet dabar bijau. Dabar nereikia. Dar reik daug išgyventi Aš tikiu, kad dar gyvensiu ir bijau, kad jei dabar pasakysiu, tos akys mane smerks iki paskutinės akimirkos. Apie ką mąsto tos akys. Aš žvelgiau į jas ir norėjau, kad jos pažvelgtų į mane. Bet jos niekada neužkliūdavo už manųjų. Jos klaidžioja toli, žiūri pro langą, mato kitus. Aš jaučiuosi, kaip jis. Kaip langas. Žiūri pro mane... Šitos akys neklausia. Jos žino visus atsakymus į klausimus, kurie rūpi jai. Ji žino taip mažai. Ji niekada nefilosofuoja. Niekada nebando suprasi, ką sakau. Tik klauso. Koks aš naivus. Ji neklauso...
Aš sapnavau. Sapnavau, kad galiu surasti visus atsakymus. Ji nesapnuoja. Ji neieško. Aš sapnavau, kad galiu rinktis kelią, kad galiu atpažinti šį jausmą. Tačiau man kažkas trukdo. Aš?... Aš pats?... Kodėl tokios mintys apninka mano pasąmonę. Kaip galiu sau trukdyti sužinoti tai, kas man taip rūpi. Ne, tai negaliu būti aš. Tai bus ji. Jos troškimas užgožia visus logiškus atsakymus, visus protingus klausimus, viską, ką galiu jausti gražaus. Ji mano juodoji skylė. Griaužia mano sielą, naikina ląsteles. Ji mano širdyje amžinai. Aš turiu širdį. Aš tikrai ją turiu. Bet ar turi ji?... Ji irgi turi širdį, tik skirtą ne man. Geriau širdies neturėčiau. Nebūtų kam sudužt į šipulius, kiekvieną kartą ją pamačius ar pajautus. Aš nesuprastas genijus su sudužusia širdim ir kiaura siela. Aš raktas nuo sulūžusios spynos.
Ten, kur sąmonė paliečia pasąmonę,
Ten, kur žvelgi ne akimis, o mintimis
Yra pasaulis, kurio negalime suvokti,
Yra pasaulis, kurį vadina paslaptis...
Ten gyvenu aš. Ten gyvenu ir mėtau savo mintis tai į vieną kraštą, tai į kitą, vis tikėdamasis, kad jos atsineš kažką naujo. Tačiau jos grįžta tik išsekintos. Žmonės, net ir jų sapnai ar mintys nebeturi, ką man pasakyti. Aš juos varginu. Aš jiems trukdau. Aš nenorėjau. Atsiprašau...
Šiandien aš esu arčiau aukščiausiojo. Gal šiandien jis pagaliau išgirs mano balsą, mano mintis. Aš žinau, kad jis jas girdi. Jos rėkia ir blaškosi, žeidžia ir džiugina. Svarbiausia, kad jos yra. Svarbiausia, kad vis dar galiu būti savimi, kad nesu vienas iš tų degradavusių snobų, per dienų dienas darančių vis tą patį, nebeturinčių savo nuomonės ir minčių. Aš jų turiu daugybę. Aš esu aukščiau visų jų. Dabar esu arčiau žvaigždžių. Bet kas iš to?... Kas, kad turiu daugybę minčių. Nė vienas žodis neturi prasmės, jei jų niekas neišgirsta. Aš turiu vieną labai gražią mintį. Gražų jausmą. Meilė. Tačiau esu kvailys, nes laikau šią svarbiausią mintį savyje. Esu bailys. Aš išvykstu ir niekada čia negrįšiu, bet visvien bijau jai pasakyti. Turėjau tiek progų, bet jų neišnaudojau. Visada turėjau tikslą. Žadėjau sau per šį gyvenimą jį įgyvendinti. Bet vis nedrįstu. Vis nedrįstu pasakyti, kad tu, žmogau, kažkam rūpi, kad tu, brangioji, turi mane, kad esi mylima. Ji nesuprastų šių žodžių svarbos. Ji visada mylima. Aš suprantu. Manęs niekas niekada nemylėjo. Niekas manimi niekada nesirūpino. Net nepagyrė geru žodžiu. Aš gyvenu, kad daryčiau gera kitiems ir pats iš to nieko negaučiau. Aš gyvenu prasmingą gyvenimą.
Aš skrendu. O Dieve, aš skrendu. Pagaliau jaučiu tai, ką seniai norėjau patirti. Aš skrendu ir man nereikia sparnų, kvaili žmonės. Aš užsimerkiu. Aš skrendu ir visas pasaulis lekia pro mano akis. Aš skrendu į nežinią, į atsakymų kalnus. Skrendu į vietą, kur niekada nebereikės jaudintis ir jausti. Aš buvau kvailys, kad jai nepasakiau. Bet dabar tai nesvarbu, juk visvien niekada jai nerūpėjau ir nerūpėsiu ateityje. Ji mane pamirš taip greit, kaip aš vėl pasieksiu žemę savo kojomis. Mano mintys niekada nebenusileis taip žemai, aš visada liksiu aukščiau jų. Aš išvykstu. Niekada čia nebegrįšiu. Aš nenorėsiu. Man nebereikės galvoti apie gyvenimo esmę. Aš surasiu tą raktą ir atsirakinsiu svarbiausias duris. Atsirakinsiu svarbiausius vartus. Man nebereikės stovėti už uždarų josios vartų. Laukti. Laukti, gal bent atsilieps į mano šauksmą. Aš nebelauksiu. Aš nenorėsiu. Aš atsiprašau visų, kad išvyktu. Aš niekada nebematysiu jūsų veidų, niekada daugiau nebejausiu apkabinimų, nebegirdėsiu balsų. Aš niekada taip ir nesužinosiu ar mums būtų, kas išėję. Aš niekada daugiau nebevalgysiu vanilinių ledų su braškių uogiene. Niekada jais nepavaišinsiu jos... Aš kvailas... Bet jau vėlu. Aš išvykstu ir nebegrįšiu. Aš apsisprendžiau. Ir sprendimą įvykdžiau. Aš skrendu. Jau netoli. Aš skrendu. Aš kvailas, juk neturiu sparnų... Vis dar jaučiu, aš myliu. Stipriai myliu... Aš skrendu... Atsiprašau...