sportininkas

mėnulis vėl pavargo ir iš rūko ima budintis saulė. atėjo naktis. žibintai pradeda vakaro spektaklį. paskutinės mašinos suranda ramybę ir įsiviešpatauja naktinė šviesa - tyla.
būtent tada niekas netrugdo, niekas nemato, galų gale niekam nerūpi, ir sportininkas išsibudina pradėti mankštą. jis atsitraukia užuolaidas, apnuogina langą, ir, paskendęs naktinėj šviesoj, pradeda treniruotę. jis stebi. mato sustingusius medžius, skaičiuoja naktį drumsčiančias žibintų švieseles... kai mintys pramankštintos, galima išsilaisvinti.
nuo ko išjudinsime šios "dienos" mankštą? sportininkas virš medžių pamato praeitus kartus nepastebėtą gyvį. na, tebūnie danguje kabantis raudonas šviesulys yra pirmas etapas, pirmasis treniruotės pratimas. jis apgaulingai toli... kaip ji pasiekti? kaip sužinoti, kas jis per vienas? sportininkas minutėlę pasvarstęs nesuglumsta ir treniruota akim nusitaiko į apleisto namo (stovinčio priešais jo langą) stogą. bala. šviesulys toli, o bala? o bala jau žymiai arčiau! taigi ir joje atsispindintis šviesulys yra arčiau. taip, dabar viskas matosi švariai. na puikus laikas - tikrai puikus rezultatas. bet sportininkas pašaipiu šypsniu palydi šią mintį - pradedam juk nuo lengviausio.
jau erdvė apsiprato ir galima judėti toliau. sekantis taikinys - vėjas. norint gerų rezultatų reikia pažinti aplinką, įsigilint į priešininką, suprasti jo prigimtį! tad sportininkas įtempia raumenis ir stengiasi išnykti šešėlyje. norint pamatyti tylą ar stebėti vėją, reikia įsilieti į foną! sportininkas įsižiūri į langą ir laukia. po truputį aplinka jį pradeda įsileisti. erdvė ima siubuoti. privalu rasti rezonansą. reikia siubuoti kartu su ja. va! toli toli, pažvelgus į tarp medžių įsikurusį plentą, matosi paskutinio žibinto švieselė. ji mirkčioja! o kas ją verčia taip elgtis? o gi nuolat keičiančios savo padėtį medžių šakos. beabejo tai ir yra vėjas. įveikta!
išties sportininkas geros formos. bet čia tik įpusėjome. jau nuveikta nemažai ir tik šiokie tokie nuovargio požymiai. na bet ilgai nelaukus sistema pati pasiūlo trečią užduoti... pradeda lyti... kaip dabar įsižiūrėti į tą raudona sviesulį? bala dabar nebenaudinga, nes yra užsiemus su krintančiais lašeliais, kurie piešia apskritimų jūra joje. lietus stiprėja ir sviesulys tolsta... žvilgsnis nebepasiekia tikslo, nes išsibarsto vandens kamuoliukų tinkle... juk lyja...
na, o visgi, ar imanoma matyti ir išlaikyti žvilgsnį sausą, nepaveiktą, nesuterštą? ar įmanoma mąstyti neturint pašalinio tikslo? ar galima neleisti rūkui ateiti?

****

netyčia pažvelgiu į miegantį laikrodį - 03:41 ... pasijaučia nuovargis ir nemiga pradeda apleisti mane. nemiga įveikta ir skelbiama treniruotės pabaiga. pagaliau užmigsiu!

****

sportininkas kelsis anksti. ir vėl lauks pavargusi mėnulį pakeičiančios saulės, nes reikia nuolat treniruotis... reikia nuolat laikyti atmerktas akis...