Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







3

Pilies rūsys nebuvo pati tinkamiausia vieta darbui. Anksčiau čia buvo laikomos daržovių bei gėrimų atsargos, tačiau dabar rūsyje melodingai ūžė kompiuteriai, ventiliatoriais varinėdami ir sausindami priplėkusį orą. Mistikai - kompiuteristai tyliai mykė, mintimis skverbdamiesi į sistemas. Kanegoras susižavėjęs skaitė paskutinius analizės duomenis. Po to švelniai įsidėjo “Misticizmo skriptų” diską į lagaminą.
- Originalas... Tai štai ko jis vertas!
- Jis vertas daug. Tačiau dar daugiau vertas mano miegas. Kodėl verti mane dirbti naktimis? – murmėjo nepatenkintas Bronius.
- Negi nesupranti, ką mes atradome?
- Nesuprantu. Ir be to, pastebėjau, kad mano galios silpsta.
- Nenuostabu, kad silpsta. Visų galios silpsta. Mano taip pat. Magijos potencialas priklauso nuo žmonių, ja tikinčių. Iš visuomenės šis tikėjimas seniai išrautas, nepaisant visų mūsų pastangų. O magija tikime tik mes ir mūsų priešai – racionalistų galvos. Matyt, jie ten skerdžiasi partijos viduje. Tai ir atsiliepia galios koncentracijai.
- Tada nėra ko džiūgauti. – Bronius nusispjovė, nepavykus pirštu prisidegti cigaretės, pridegė ją žiebtuvėliu ir užsirūkė.
- Yra. Disko analizė davė rezultatų. Reikalas tas, kad diskas turi tam tikrų galimybių, kurių negali turėti net mistikas. Bet tik originalus diskas ir tik nusimanančiojo rankose.
- Na ir puiku. Ką galėsi dabar? Pagrasinti susprogdinti mėnuli? Skandinti laivus?
- Ne. Tai nėra pigūs “maksimalios žalos padidinimo” burtai. Užtat dabar mes galime prašyti pagalbos iš mirusiųjų.
- Tu ir taip dažnai bendrauji su mirusiais, seni. Ypač kai verti mane dirbti.
- Broniau, aš tave laikau ne tam, kad skleistum pašaipas mano technikams girdin! – senis išraudo kaip burokas. - Vienu žodžiu, diskas mus įgalina išsikviesti vieną ar kitą žmogų iš mirusiųjų pasaulio. Nemirtingą, tačiau žmogiškus sugebėjimus turinčią dvasią. Tiesa, tai pakankamai sudėtinga. Todėl aš ir liepiau kompiuteristams knistis prie kodo.
- Kodo? Man atrodo, kalbėjai apie spiritizmo apeigą?
- Taip. Iš dalies. Tačiau mirusiųjų pasaulis, kaip toks, neegzistuoja. Baigęs gyvenimą žmogus, tiksliau jo astralinė dalis, tiesiog... kaip čia pasakius... suarchyvuojama. Ir tų archyvų telkiniai – tai oras, žemė, vanduo. “Dulke gimei, dulke ir virsi” – tai galioja visomis prasmėmis. Nuo fizinio iki astralinio lygmens. Diskas – tai archyvatorius. O kodas reikalingas surasti būtent tai, ką nori ištraukti iš tos krūvos. Tai primena binarinius kodus, tačiau jis nėra užrašomas. Jis yra įsivaizduojamas.
- Pagaliau prabilai suprantama kalba. – Bronius atsikėlė, ir, bandydamas apibendrinti viską, ką šefas pasakė, nusvirduliavo laiptais.

Jaunasis mistikas pasirąžė ir garsiai nusižiovavo. Tada padėkojo mintyse savo viršininkui, nors kartą leidusiam padoriai išsimiegoti. Apsirengęs ir surūkęs cigaretę, nusileido į pilies valgyklą. Ten prisikrovė pilną lėkštę sintetinių raugintų kopūstų, atsidarė dėžutę žiurkių ir balandžių mėsos konservų ir įniko darbuotis stalo įrankiais bei žandikauliais. Šalia su tokia pat porcija atsisėdo pilies apsaugos viršininkas Fabijus. Šis neturėjo dantų, todėl viską tiesiog rijo didžiuliais kąsniais. Bronius truputį susinepatogino, todėl nusprendė palaukti, kol springstantis ir kopūstus iš burnos barstantis Fabijus pabaigs valgyti.
- Pramiegojai visą smagumėlį, vaikine, - pilna burna suburbuliavo apsaugos viršininkas.
- O kas nutiko?
- Cha cha... Na paryčiais mūsų pilį bandė užpulti kažkokia primityvi armija. Tačiau mes apsigynėme nesunkiai ir be aukų. Užpuolikai dingo taip netikėtai kaip ir pasirodė. Kanegoras nusprendė, kad čia racionalų darbas, todėl paskelbė, kad šiandien miesto taryboje iškvies iš ano pasaulio įrodymą.
- Kokį dar įrodymą?
- Magijos egzistavimo įrodymą. Taip pat sakralumo ir gėrio simbolį. Senį Šaltį...
Bronius paliko savo porciją ant stalo ir skubiai nužingsniavo į Kanegoro kabinetą. Tačiau rado jį užrakintą. Tuomet apvaikščiojo rūsius bei bendruosius kabinetus, bet senioko ir ten nebuvo. Nusileidęs į kiemą, vaikinas susidūrė akis į akį su naujuoju Kanegoro vairuotoju.
- Kur šefas?
- Išvažiavo vienas prieš porą valandų. Sakė visiems likti pilyje ir gintis, jei puolimas pasikartotų.
- Važiuojam į miestą!
- Šefas šito neįsakė.
- Kai šefo nėra, čia vyriausias aš, todėl klausysi manęs. Be to, jam gresia pavojus.
Vairuotojas nebuvo užsispyrėlis. Netrukus limuzinas jau švilpė pro pilies vartus. Bronius atidarė langą ir užsirūkė. Automobilis lėkė greitai, tačiau vairuotojas neatrodė įsitempęs. Priekyje pasirodė siena.
- Tai ne miesto siena, - burbtelėjo Bronius ir įsižiūrėjo. – Tai gyvi žmonės. Tai armija! Stabdyk…
- Ramiai, situacija kontroliuojama, - ramiai tarė vairuotojas ir pasuko limuziną  šonu. Dabar jie lėkė lygiagrečiai kariaunos rikiuotei. Vaikinas atidžiau apžiūrėjo armiją ir nustebo. Ant prunkščiančių žirgų sėdėjo šarvuoti riteriai, kuriems, atrodė, sniegas visai nė motais. Čia pat rikiavosi pulkai ietimis ginkluotų pėstininkų. Už jų Bronius pastebėjo besimankštinančius lankininkus ir keletą padarų, kurių anksčiau nebuvo matęs. Niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio į limuziną. Limuzino vairuotojas susikaupė ir murmėdamas ėmė spaudyti mygtukus ant vairo. Staiga armija išnyko. Už lango puikavosi Miesto tarybos rūmai.
- Kaip tu tai padarei? – nustebo vaikinas.
- Keturmatė erdvė. – trumpai tarė šoferis.
- Teleportas? Bet juk jis neįmanomas ir tai jau įrodyta.
- Persikėlimas akimirksniu trimatėje erdvėje neįmanomas. Jei atskaitos erdvė irgi trimatė.
- Nieko nesuprantu.
- Na jei ant popieriaus lapo – dvimatėje erdvėje – pažymėsi du taškus, tai koks bus atstumas tarp jų?
- Pasiimsiu liniuotę ir pažiūrėsiu.
- O jei dvimatę erdvę paversime trimate, kitaip sakant jei lapą sulenksime?
- Atstumas gali likti nulinis! Čia tai bent...
- Su trimate erdve irgi tas pats – jei pažiūrėsi į ją keturmatėje, atstumas gali būti visai nedidelis. O aš net nesu mistikas – tik turiu įgimtą gebėjimą suvokti keturmatę erdvę. Štai ir visa paslaptis.
- Gerai, laikas bėgti.
Bronius iššoko iš limuzino ir užstraksėjo balto cinko laiptais. Tarybos rūmų niekas nesaugojo. Vaikinas atlapojo didžiules posėdžių salės duris ir nustėro. Salė buvo beveik tuščia, tačiau ant grindų telkšojo kraujo balos, kuriose mirko keletas lavonų. Vienam jų trūko rankos, kitam ausies, trečiam galvos. Ant pakylos gulėjo nešiojamasis Kanegoro kompiuteris, virš kurio kybojo keistas dulkių debesis. Jaunasis mistikas priėjo prie kompiuterio ir atidarė. “Misticizmo skriptų” diskas buvo viduje.
- Kas per velniava čia atsitiko? – pats sau ištarė Bronius.
- Kanegoras paleido Senį Šaltį, o tasai veikė kaip ir įpratęs, - atsakė dulkių debesis.
- Kas čia?! – apsidairė vaikinas. – Kas tu?
- Aš esu Informacija. Pirminė informacija apie mirusios sielos kompresiją. Antrinė – apie visą pasaulį. Tačiau Kanegoras neatkreipė į mane dėmesio. Jis paleido Senį Šaltį iškart.
- Senis Šaltis padarė šitai?... Bet kodėl?
- Todėl, kad jis ir gyvas būdamas tai darė. Žudė, ir kūno dalis dovanodavo nužudytųjų šeimos nariams. Kai jis buvo sugautas ir pakartas, atsirado pokštininkų mėsininkų, kurie paslapčia dovanodavo deficitinį produktą savo pažįstamiems. Tai tapo papročiu. Ilgainiui imta dovanoti bet ką. Praėjus keletui amžių, išliko tik Senio Šalčio pseudonimas ir dovanojimo tradicija. Kanegoras to nežinojo. Geimerio sūnus to negalėjo žinoti.
- Kieno sūnus?
- Franco Geimerio Mistiko. Tai žmogus, gyvenęs pasakų ir kompiuterinių iliuzijų pasaulyje. Jis net seksu užsiimdavo žaisdamas “Kingsbounty”. Todėl ir savo sūnui davė Kanegoro vardą. Ką jau bekalbėti apie auklėjimą...
Durys girgžtelėjo. Pro jas įėjo limuzino vairuotojas. Pamatęs kraują žmogus neišlaikė ir nualpo.
- Kas čia kalba apie mane? – Pasigirdo balsas iš po tribūnos. Bronius pakėlė sulūžusią tribūną ir pamatė kruviną Kanegoro veidą. Senasis mistikas nebeturėjo rankos.
- Mums reikia į pilį. Ten tave išgydysim.
- Ne. Vėlu jau. Tačiau aš įrodžiau, kad mistikai yra teisūs.
- Nieko sau teisybės įrodymas. Paleidai į pasaulį nemirtingą žudiką.
- Tas tiesa. Paduok man kompiuterį.
Bronius padavė kompiuterį kraujuojančiam viršininkui. Šis atsigulė, pasidėjo įrenginį ant krūtinės, ir vienintele ranka atidarė. Pažiūrėjo į diską, tada įstūmė atgal.
- Ko tu lauki? – Grąžink tą dvasią atgal ir važiuojam!
- Ne, to negana. Senis Šaltis turi egzistuoti.
Tai taręs, Kanegoras išsitraukė iš slaptos kišenės savo pistoletą ir iššovė į kompiuterį. Kulka, suskaldžiusi klaviatūrą ir viduje esantį diską, galiausiai sprogo senojo mistiko krūtinės ląstoje.
Bronius stovėjo it šlapiu maišu trenktas. Paskui užsimetė ant peties nualpusį vairuotoją ir nupėdino limuzino link. Paskui juos šliaužė informacijos debesis. Miesto šurmulys buvo nutilęs. Lėtai krintantis sniegas negalėjo paslėpti kur-ne-kur telkšančių kraujo balų.
Grįžęs į pilį vaikinas pranešė apie besiartinančią armiją ir Kanegoro netektį. Jis neskubėjo eiti į savo kambarį. Žinojo, ką ten ras.
Kambaryje, gražiai suvyniota, gulėjo šefo ranka.

Epilogas

Miestas po truputį griuvo. Senis Šaltis dirbo savo darbą. Žmonės išsibėgiojo kas kur, kiekvienas nepamiršdamas išvykstant ką nors pasivogti ar sugriauti. Nors bėgimas ir negelbėjo. Bet pats jo procesas turėjo raminamąją galią.
Pilies gynyba ir vėl atsilaikė prieš paslaptingosios armijos puolimą. Taip keturių dimensijų pasaulis buvo pasmerktas.
Entropija neįsigalėjo.
2004-02-26 15:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-20 00:35
JcDent
Aš manyčiau, kad kulkai kompiuteris pasirodė nepakankama kliūtis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-01 23:10
St Sebastianas
Skaitydamas apie maniaką Kalėdų Senelį tikrai prisižvengiau.:) Na, šiek tiek nesklandumų yra, kaip ir ta kulkytė sprogstanti perėjusi labai daug kliūčių... Bet nieko. Suėjo. Smagiai persiskaitė ruošiantis bemiegei nakčiai.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-27 12:08
Sportbatis
Ratais?
"...Šis atsigulė, pasidėjo įrenginį ant krūtinės,..."
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-27 11:55
OlD_Death
"Tai taręs, Kanegoras išsitraukė iš slaptos kišenės savo pistoletą ir iššovė į kompiuterį. Kulka, suskaldžiusi klaviatūrą ir viduje esantį diską, galiausiai sprogo senojo mistiko krūtinės ląstoje"-  keistai tos kulkos laxto, ratais kazkaip. Kodel sprogo krutines lastoje, o ne kompiuteryje? O gal cia naujas budas nusizudyti, sauti i pc taip kad pats mirtum ? (tik mirtis mus isskirs) ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-26 18:59
Nyarlathotep
O idomiu detalių yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-26 18:59
Nyarlathotep
Pralinksmino. Taip, visgi prigrusta paskutinėje dalyje per daug informacijos ir paskubeta su pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-26 16:30
KasPasakeKaTikKar
paskutiniame tieg daug visokios informacijos, kad pradedi painiotis, kai kurie dalykai visiskai neitikinami, ypach pabaiga. tikejaus kazko idomiau, bet cinkelis yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą