Nakties gelmėse

Kai saulę uždengia vakaro vėsa,
Ir žvakės šviesoje sušvinta ašmenys,
Ant riešo pasirodo kraujo lašas,
Prasruvęs iš apnuogintos tiesos.
Nukrinta jis ant išdžiūvusios žemės,
Pamaitina gerkles sausumų gelmės.

Priedainis:
Ieškojimas ramybės klegesy varnų.
Pralietas kraujas, suteptas gyvenimo melu.
Likimo vingiai, vėl sukdami ratu,
Atgręžia mirtį, sukaustytą šalčiu.
Krūtinėj siela blaškosi ištrūkti,
Įkalinta drauge su kūnu ji pasmerkta pražūti.

Pomirtinio pasaulio baimė iškyla,
Skausmo aistra prigirdo krūtinę.
Pašauk, mirtie, į požemius savuosius sūnus!
Kovok, viltie, už sielas pamirštų žmonių!
Parodyk kelią, kraujo laše, į tėvo išskėstas rankas!
Palaidok vienišą sielvartą giliai po  žeme...

Priedainis:
Ieškojimas ramybės klegesy varnų.
Pralietas kraujas, suteptas gyvenimo melu.
Likimo vingiai, vėl sukdami ratu,
Atgręžia mirtį, sukaustytą šalčiu.
Krūtinėj siela blaškosi ištrūkti,
Įkalinta drauge su kūnu ji pasmerkta pražūti.

Krūtinėj degančioj - krauju suteptos raidės.
Malda į mirtį ir tėvo šauksmas gelmėse.
Parkritęs kūnas prieš savąjį kapą
Nyksta, kaip žvakė, ištirpdydamas žemėj save.
Į pragarą išrausęs duobę krinta nežinion.
Kova už viltį skausmo nebejusti mirtim pasidabina...

Priedainis:
Ieškojimas ramybės klegesy varnų.
Pralietas kraujas, suteptas gyvenimo melu.
Likimo vingiai, vėl sukdami ratu,
Atgręžia mirtį, sukaustytą šalčiu.
Krūtinėj siela blaškosi ištrūkti,
Įkalinta drauge su kūnu ji pasmerkta pražūti.