„Katės namai“

Mes kartais sudegam savy –
Savo mintyse, fantazijose, preliudijoje –
Išgyvendami savo išgalvotą nuotykį,
Aistrą, meilę ar skausmą
Su tuo, kam galbūt niekad nepasakėm net
                          labas.
Nepasakėm ne todėl, kad bijojom ar nedrįsom. Ne todėl… Tiesiog taip paprasčiau - vaizduotė viską nupiešia tobulai: tobulai jaučia, tobulai myli ir neapkenčia. Kartais sąmoningai skaudinamės [grūdinamės]. Mintimis režisuojam spektaklį, kuriame tik pagal mūsų norus viskas prasideda, vyksta ir baigiasi (galop viską sudeginam kartu su herojais ir dekoracijom, sušluojam pelenus, pažeriam juos į užmaršties kampą). Savy nukankinam svajones/aistras, neleidę joms materializuotis. [Taip nusidedama mintyse, ne darbuose. ]
Mes kartais sudegam savy… gal per silpnumą ar… nenorėdami skaudinti.
Nes kartais tų žmonių mums tiesiog nereikia, jų asmenybe (neatsiklausę) vien,, pasinaudojame”. Aukas renkamės iš pažįstamų ar praeivių. Tiesiog,, naudojamės”, koketiškai,, degustuojam” juos. O kartais mes juos mylim! Karštai. Paskui išbaram, pamyluojam, atsiprašom… ar nualinam ir paniekinam… Sudeginam.
Šypsotės? Taip nesąžininga? Bet mes taip darom. Kartais…


Ačiū tiems, kurie galbūt tokiu būdu herojiškai kilniai,, mirė”.;)))