Šukės

Ėjau ledo sukaustytu šaligatviu. Priešais atsargiai, tačiau sparčiai dėliodama žingsnelius, į mano pusę slydo nuostabi mergina. Staiga nuo nuo stogo atskilo didžiulis varveklis ir žnektelėjo jai ant galvos. Ant žemės pažiro ledo šukės, o kelkraštį papuošė žavi kraujo gyvatė. Kiek įmanydamas greičiau pribėgau prie nelaimingosios. Ji buvo negyva. Kojos nebeišlaikė svorio ir aš suklupau prie kūno. Šaltis buvo stingdantis, o aštrus ledo kvapas smelkėsi vis gilyn į smegenis. Verkiau, o ašaros šalo prie skruostų... tas varveklis buvo nuostabus... aš verkiau.... varveklio...