Paklydusios dienos… Kaip akli benamiai susikimba vorele ir rėplinėja laiku. Nematydamos kelio vis grįžta atgal. Niekas nežino, kaip pasakyti joms, kad jos jau seniai baigėsi. Niekas nežino, kaip nutraukti jų kančią – pribaigti.
Tokiomis dienomis išgyveni tai, kas jau patirta. Iš jų negalima tikėtis naujovių – juk jos seniai baigėsi, tad nieko tikro atnešti negali.
Ir nesvarbu, ką sugalvosi rytoj: surinksi visas, kiek turi, naujo rytojaus dalis ir sudėsi krūvon?.. Trūks pagrindinės. Bandysi vėl kelti virš galvos saulę – kartoninę, geltoną, su nupieštu veidu?.. Juk jau žinai, kad šito daryti neverta...
Ir nesvarbu, koks tu – su pliusais ar su žvaigždutėmis, ką klausai ir ką trauki iš polietileninio maišelio ar seilėtos nuorūkos – menininkas tu ar tik svajingas valkata, eruditas ar prasčiokas, žmogus ar ne. Pagraužtas nuobodulio, pats imiesi jo darbo.
Viskas dėsninga.
Ir viskas turi pradžią.