Vanduo ir ugnis

„Kryžium stovėsi po lietum, “- sakydavo jis. Man tai įstrigo ilgam.
Mūsų nemažai kompanijai priėjus liepto galą, dauguma iškart pradėdavo panikuoti. Nieko nėra blogiau nei panika grupėje. Tada tikri pavojai išblanksta prieš atskirų žmonių fobijas. Tik Aloyzas tokiais atvejais išlikdavo ramus. Oriai atsistodavo ir sudarydavo tarsi sieną. Tada aš jausdavau jį mylįs labiau nei bet kada. Tiesą sakant, būtent ši meilė ir versdavo nepasiduoti bei judėti pirmyn. Mylimo žmogaus nuvilti niekada nesinori...
Dabar, jau praėjus keletai metų, dažnai iškyla prisiminimai. Tereikia išsitraukti iš stalčiaus savo senus užrašus. Juose kadaise kurti planai, tokie tobuli, tokie neišpasakytai nuoseklūs. Jei ne šis smulkmeniškumas dabar nerašyčiau taip šiltai įsitaisęs ir pypkę įsikandęs. Rizikavom užsitraukdami pavojų ant savęs iškart iš dviejų pusių. Nepaisant to, viskas atrodė taip nepakartojama... Nesinorėjo baigti...
Laukos veltui nešvaistėm. Tuo užsiiminėjom jau keleta metų. Smulkus chuliganizmas, vagystės, plėšimai. Na, žinoma, buvo ir rimtesnių darbelių. Tai buvo ir darbas ir gyvenimo būdas. O gyvenom nepaprastai turtingai. Viską vykdydami stambiu mastu visgi sugebėjom išlikti neužkliuvę. Tai ir lėmė tas didžiulis kruopštumas bei pasirengimas. Net iš snargliaus dešimties litų neimdavom nepasitarę. Nepradėsiu pasakot, kiek ruošdavomės prieš imdami iš to paties snargliaus reikalauti didesnių sumų, trakim kelių šimtų per savaitę. Kas juokingiausia, kad būtent mūsų aukos, neturėdamos kur dingti, pradėdavo kvailai elgtis bei vėliau susipažindavo su areštinės išplanavimu.
Smagu buvo... bet visgi teko baigti...
Buvo taip. Reketavom vieno nedidelio, tačiau kiaurą naktį dirbančio baro savininką. Jis lengvai pasidavė, o mes spaudėm kiek galėjom. Jau supratę, kad greit šis neturėsiąs ko prarasti, ir paims viršų ne baimė, o protas, nusprendėm su juo pabaigti. Tiesiog reikėjo paimt iš jo paskutinius pinigus ir palikt ramybei. Jis apsidžiaugsiąs, o mes liksim saugūs. Tai visada veikė. Apskritai mes jau turėjo nemenką bendrą kapitalą. Pinigų nešvaistydami ir kasdien neliuobdami, vis laukdavom laiko, kai galėsim legalizuos. Laukėm, kai turėsim tiek daug, kad pinigai darys pinigus, o mes tiesiog būsim atsipūtę. Taigi tęsiu apie mūsų pabaigą. Paskutinį kartą nutręšėm tą smulkį komersantą be jokių problemų. Prieš eidami namo užsukom į gerą prabangų barą. Ten nužiūrėjau vieną merginą. Nuostabią merginą. Tirpo akys žiūrint į ją. Galų gale priėjau prie jos. Žodžiai pradėjo lietis, o aš išsigandau nes negalėjau jų valdyti. Gerai apgirtęs šnibždėjau jai į ausį. Vėliau įsidrasinau ir nusprendžiau su bare koncertavusiais pažįstamais jai padainuoti.
Ei, mažyte, nematai, kaip šviesos šviečia,
Tiktai tau, tik siąnakt
Jei paskubėsi, spindulys apšvies tave, dingstam lauk, ... tik pažaist
Kaip smarkus paukštelis, kaip plaštakė
Kaip saulėgrąža, dangus, kiekvienas medis
Tu mane valdai.....
Dabar pasakysi kvaila. O tada tai veržės iš mano širdies gelmių. Jaučiau, kaip jie atsiskiria nuo manęs, pasklinda po salę ir patenką į jos širdį. Vėlesnės kelios dienos prabėgo kaip akimirka. Karštas jos glėbys, nenutrūkstantys pašnekesiai. Galų gale vestuvės, po jų šokiruojančios naujienos. Ji farė. Teko savo darbą užrišti, kad jei netektų uždėt antrankių ant mano rankų. Kadangi vienintelis dalykas, apie kurį gerai išmaniau, buvo banditai ir nusikaltimai, teko pasiprašyti savo išrinktosios, kad prastumtų mane dirbt į policiją. Dirbt pasirodė lengviau nei plėšt... aišku, ir pelnas ne tas... be to, plėšiant netekdavo draskyti savo širdies...
Neseniai teko sugaut gaują pavojingų nusikaltėlių. Didelė garbė, premija. Bet kas man iš to. Aš iki grabo lentos neužmiršiu, kaip pro areštinės grotas išdidžiai atmetęs pečius į mane žvelgė Aloyzas.