Maža mergaitė atsisėdo ant sniego ir pravirko. Tik pati nesuprato ar buvo tai džiaugsmo, ar liūdesio ašaros. Vėjas švelniai paglostė jai skruostą, šniokščianti upė nusinešė jos mintis, o aptemusiam danguj pakibusios žvaigždės nušvietė kelią. Bet ašaros vis nenustojo riedėti - lyg vasarinio lietaus lašai jos krito ant įšalusios žemės. Mergaitė pakilo ir nuėjo upės vaga. Sniege likusios pėdutės nejučia išrašė gražiausią pasaulyje vardą. Bet tu to niekada nesužinosi.. Kaip ir to, ką jaučia jos maža širdutė. Išėjai, palikęs tik gražų prisiminimą ir neaiškią viltį. O ji tenorėjo išmokyti tave mylėti, padovanoti savo vaikišką naivumą ir nuoširdžius jausmus. Dabar viskas užrakinta paslaptingoj svajų dėžutėj, kuri atsirakins iškart vos tik tavo žvilgnis prisilies prie josios akių. Todėl ji eina neryžtingai su baime pamatyti pažįstamą siluetą, o kartu ir nešdamasi sušalusiose rankutesė vilties žiedą, kurį kadaise palikai prie judviejų likimo durų. Kur ji eina, ir pati nežino. Ieško savo laimės žiburio, to paties, kurį dar visai neseniai buvot radę abu. Deja trumpam - tai buvo tik miražas gyvenimo dykumos dulkėse. Eina tuo pačiu keliu palei upės vagą. Tik šįkart neieško nieko naujo, neatrasto. Ieško durų, per kurias galima būtų sugrįžti į tą gražią pasaką ir šypsenos, kurią nusinešė vasaros migla. Naivi mergaite, bet kas jai belieka..