Medinė širdis

Sunkaus aksomo užuolaidų kvapas ir nuvytusių gėlių žiedlapiai, pasklidę po visą erdvę. Erdvę, kurioje pasakos ir svajoės susilieja ir virsta gyvenimu.
Nors ir labai trumpam. Nors keliom valandom
Tos valandos visada Lizę priversdavo virpėti, nes tada JOS režisieriaus akys matydavo tik ją ir tik jai buvo skiriami jo švelnųs žodžiai:
  -Tu nuostabi, mano mažoji Lize, tu – šio vakaro karalienė.
Ir visi žinojo, kas yra režisieriaus numylėtinė, kieno liauną kūną po repeticijų ir spektaklių švelniai apglėbia jo rankos.
Paskutinis spektaklis mažąją Lizę beveik privertė gyventi ir padovanojo JO dėkingumo bučinį.
O paskui viskas žuvo.
Lizė pamatė, kaip į užkulisius pas JĮ atėjo Juodoji Moteris, kaip jis suspaudė ją glėby, kaip bučiavo ir kartojo jai:
  -Tu – mano mūza
Tą dieną plyšo medinė Lizės širdis. Ji suprato, kad JIS niekada nebuvo jos. Lėlininkas visada priklausė Juodajai Moteriai.
Ji matė, kaip toji išvedė jį iš teatro ir matė gijas, kurios siejo tuos du žmones - tas gijas laikė moteris, savo ilgais pirštais. Ir tai nebuvo tokios virvelės kaip prie jos rankelių ir kojelių – ne, tos gijos siejo juos kažkaip kitaip.
Kitaip, nei lėlininką ir marionetę.