Mano mažas didelis Dievas

Nemėgstu bažnyčios. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas turi savo tikėjimą. Mano mažas didelis  Dievas... Tai mano Dievas...
Kai sekmadienį jie visi meldžiasi, ir bendroje maldoje galima išsakyti ką nori, man visa tai atrodo banalybės, nuvalkiotos žodžių konstrukcijos, kurios nuo nuolatinio kartojimo dar labiau subanalėja. Todėl nieko nesakau, niekada. Tuo metu man patinka žiūrėti į tolį ir melstis mintimis- mano malda tokia nerišli, tokia keista, tokia ne kaip visų - jei ištarčiau tai garsiai, niekada gyvenime negalėčiau pažvelgti tiems žmonėms į akis: tai poezijos ir dienoraščio mišinys; tai padrikų, nereikšmingų žodžių kartojimas... tai net ne žodžiai...
Zylės dieviškai, dieviškai čiulbėjo. (Dieve, aš net nežinau, ar tai zylės. Kažkokie paukščiai.) Nesu mačius nieko gražesnio.
Paukščių giesmės šventovėje. Kažkas skambino. Kaip keista - telefonas bažnyčioje. Galima paskambinti ir paprašyti: ”Prašau pakviesti Dievą”. Sargas turėtų būti labai protingas arba sąmojingas, kad atsakytų: ”Palauk minutėlę”, ir nukeltų telefono ragelį. Tada išgirstum čiulbančius paukščius. Bet normalus žmogus taip nepasakytų. Jis tiesiog padėtų ragelį ir pokalbis nutrūktų. Velniai griebtų normalius žmones! NE-KEN-ČIU!
Aš per daug rašau, bet jau nebegaliu sustoti. Aš jau per daug įtikėjus.
Kodėl man norisi klausytis “Anapilio”, “Katedros”, “Lacrimosa”, “M. Manson” tuščioje bažnyčioje, visu garsu, nors tai visai nekrikščioniška muzika, joje gausu keiksmažodžių. Kodėl? Kodėl man norisi šokti tamsioje šventovėje, kai nieko nėra, ir tai aš suprantu kaip didžiulį Dievo garbinimą? Kodėl noriu kalbėtis su juo poezija, kalbėtis lotyniškai, nesuprantamai? Elgtis, lyg jis būtų mažas berniukas, rūpintis juo, galvoti apie jį? Aš žinau, kad tai ir yra tikriausias tikėjimas, pakilęs virš nuodėmės, šventas, teisingas.
Kažkokia patologija. Man visą laiką būtų labiausiai patikę vaikščioti į svečius pas ką nors tada, kai jo (bet ko, pas ką einu, net Dievo, jei bažnyčią laikysime jo namais) nebūtų namuose. Man patiktų laukti jo (kažko) kambaryje, pauostyti jo žvakes, pažiūrėti pro jo langą, pasėdėti ant grindų ir išeiti, kol jis neparėjo. Nes gal jei taip daryčiau kiekvieną dieną, gal tada aš imčiau jo (to kažko, pas ką vaikštau į svečius) ilgėtis? Jį įsivaizduoti? Jį mylėti? Gal tada aš imčiau jo laukti? Ir galbūt vieną dieną aš laukčiau jo ilgai ilgai - kol jis pareis, kad galėčiau jį pamatyti? (Kažkodėl įsivaizduoju tą sceną stalinės lempos šviesoje. Šilta. Mes sėdėtume taip: jis prie savo rašomojo stalo, aš krėsle - ir valgytume sriubą. Arba - abu terasoje, ir žiūrėtume į saulėlydį. Banalu, bet būtų pavasaris arba ankstyvas ruduo.
Apie maldą.. vakar, gulėdama lovoje, suvokiau baisiausią dalyką: Dievas kurį aš tikiu, yra toks neapčiuopiamas, kad iš viso nėra jokių kontūrų jį apibrėžti, o kitokį tikėti aš negalėčiau. Iš to kyla problema: aš negaliu melstis. Apie kažkokį spontanišką pašnekesį negali būti nė kalbos. Negaliu šnekėtis su Dievu taip paviršutiniškai, tik dėl to, kad lyg ir reikėtų kalbėtis, kaip su neitin geru pažįstamu: noriu laukti ir sulaukti, kol išmoksiu kalbėtis su juo taip, kaip kalbuosi subrangiausiais savo žmonėmis.
Artėju prie savo maldos suvokimo. Tai gali būti pankiškiausi dainos žodžiai, bet kartoju kai man sunku: “ištrauk mane iš šitos skylės”.
Mano malda atrodo taip: aš lyg lunatikė neatitraukdama akių nuo Dievo, kurio iš tiesų nematau, prieinu prie saulėto lango ir ištiesiu ranką. Nežinau, kaip tai vyksta, bet jokio stiklo nėra. Tik jo ranka manojoje, o manoji - jo delne. Mes palaikome vienas kito rankas, otada aš nubėgu. Ir toliau gyvenu skubų gyvenimą. Kažką žinau, bet bijau pakartoti (bet kokios rūšies maldą).
Žinau, kad jis yra. Ir jis žino. Ir jis mane myli...
nyčios... Kodėl? Manau, kad kiekvienas turi sąvąjį.