Sveikas.
Girdi mane?!
Atsiprašau...
Man ateiti vėliau?
Išvis neateiti?!
Aš tik norėjau pora žodelių persimesti, juk neskaudės.
Ar vis dar galiu?!
....
Na, reikalas tame, kad... pasiilgau tavęs!!!
Ne, aš ne durna, o buvau...
Tik norėjau pasakyti...
Nepertraukinėk manęs!
Nesu kalė, tik norėjau pasakyti... leisk bent pora žodžių ištarti, nekalk manęs prie kryžiaus. Baisiai nekenčiu vinių. Nepjaustyk man venų, neturėsi, kur kraują supilti arba juo nusideginsi! Neišpjauk man akių, jas poto labai reikia prižiūrėti: nuolat valyti nuo dulkių, užkoncervuoti.
Ateik čia! Stok šalia ir tik žvelk man į akis...
Gražios, ar ne?!
Žinau, aš jomis didžiuojuosi...
...
Kvailelė?!
tai ką kuri nėra šūdas. jei pati taip manysi, tokia bus ir kitų nuomonė. niekada negalvok, kad kūrinys nieko nevertas, jei parašiai vadinasi vertas, kažką jame palikai, dalelę savęs.
"Reikalas tame" - žiauri kalbos kultūros klaida ir nors eilėraštis (?) imituoja šnekamąją kalbą, vis tiek, manau tokios klaidos neturėtų būti. "Po to" - rašoma atskirai. Ir visos tos vinys, akys, kraujas - perkrauta ir banaloka.