Sapnų Alpinistas

Pakėlęs žvilgsnį viršūnėn,
Apsiausiu spyglius,
Nagus aš išskleisiu,
Ir, susikaupęs,
Įsmigsiu.
Ir lipsiu, ir lipsiu,
Per furijų galvas,
Ir vienišo liūdesio spalvos
Man kylant
Šviesės,
Ir kraujas, iš pirštų ištryškęs,
Tuoj pat sukrešės.
Ir trauks vis aukštyn į save šiluma gaivalinga,
Ir kelią apšvies spinduliai vos tegirdimo balso.
O jėgų nemažės - jos augs beartėjant,
Ims kaltis sparnai
Ir nuneš jie mane paskutinįjį žingsnį.
Atsimerksiu, apaksiu nuo tviskančio grožio,
Harmonija almanti užkimš man ausis.
Suprasiu, aš jau.
- Kur Tu?!, - tesušuksiu, iškėlęs rankas.
Ir pabusiu,
Sapnų alpinistas.