Vakar...

Vakar vaidinau kvailį. Nieko naujo…
                                              kaip visuomet dailiai apsirengiau ir susišukavau plaukus, nusivaliau nuovargį nuo veido ir plačiai išsišiepiau. Tai irgi nieko naujo…
                                              dažnai išsišiepiu. Laimė ar liūdesys, lyja lietus, melancholiškai krenta lapai – aš šypsausi. Gražu… Kaip dovana kitiems, kaip pajacas karaliui, kaip apgavikas, kaip gyvenimas … plastmasinė šypsena…
Aš vakar verkiau. Gėriau sūrų skausmą, kuris graužė vidų… nieko naujo,
                                              taip būna kai sutemsta, kai miega šventieji, kai nuodėmės suslėptos po pagalvėmis, kai norisi keiktis… 
Vakar lijo…
                                            prisiglaudusi prie stiklo liūdėjo naktis. Juodas savo rankas paslėpusi kišenėse ji liežuviu laižė stiklą… apglėbė jį kaip mylinti moteris, įsukta deginančios aistros apglėbia savo vyrą ir paslėpė saulę… paslėpė, kaip stoties rajono kekšė slepia savo pinigus …

Lietaus lopšinė ramino mano sielą, laikrodžio dūžiai baugino tylą, naktis maldavo atverti langą… vakar… labas rytas!