Šiandien

Šiandien pagalvojau, kad eilių rašyti aš nemoku, nors niekada dar nebandžiau. Bet visiškai nenuliūdau, kad taip yra...
Aš turiu save, savo sielą, savo beribę fantaziją, kuri nuneša toli nuo realybės taip pat greitai, kaip ir į ją sugražina... Užtenka vieno žodžio, vieno žvilgsnio, vienos raidės, minties, o kartais ir nieko nereikia, kad būčiau mažu vaiku, kad būčiau vasara, mėnesiena, kad būčiau bet kas kitas, tik ne aš pati... Kartais būnu liepos lakštingala, ant savo sparnų atnešanti pilnatį, ramybę, judinanti gluosnyje pakabintas sūpynes. Kartais būnu vieversys, vos pavasario aušrai išbrėškus, atnešu tirpstančio sniego čiurlenimą. Kartais būnu vėlinių žvakute, besislepianti už antkapio nuo vėjo...
Bet niekada nebūnu žiema.