na, mergaite?..

Na mergaite, vis dar tiki?..

Atvirauji ir atvirauji. Kiek moki tiems, kuriuos įleidi į savo vidinius užkaborius, kad pasikuistų šiek tiek ir nubrauktų tas senienomis atsiduodančias dulkes? Aš juokiuosi iš tavo naivumo ir tikėjimo, kad jie atras ten kažką gražaus ir norės grįžti. Ateis patys, nekviečiami į svečius. Gersit tą kadais prarūgusią kavą, vartysitės kaip alkani šunys purvinuose gultuose ir kvėpuosit pieštų pievų gėlėmis. Šypsositės kuo nuoširdžiausiai, apsivilkę būsite tik skarmalais, ir dėsitės pasiutusiai laimingi. Bet tiesa ta, kad jums tokiais būti patiks, ir melo jūsų laimės reiškimuose niekas nedrįstų ieškoti. Nebent dievai, nutarę pasilinksminti, bandytų. Tačiau žinom visi - nepavyktų.

Na, mergaite?..

O aš toliau kuo skaniausiai juokiuosi... kvatoju. Garsiai. Palaimingai. Ir man gera. Mergaite. Atvirumas yra tavo prakeikimas, kurį paleidai ant savęs vos išmokusi kalbėti. Jei neužsičiaupsi ir neišmoksi tylėti, paversiu tave vabalu stiklinėje dėžėje. Pagaminsiu ją iš kuo puikiausio stiklo, kad būtų skaidrus kaip šaltinio vanduo. Kaip, tarkim, pačios aukščiausios kokybės krištolas. Ir žinai, koks viso to tikslas? Aš pardavinėsiu bilietus visiems, kas tik norės, kad tu taptum jų vakaro karaliene. Stebės tave pro tuos langus. Šaipysis. Verks. Arba džiaugsis. Ir visi bus laimingi. Pasiutusiai gera pabaiga. Argi ne taip, mergaite? Nagi, bėk, bėk pas savo balandžius, bėk pas upes ir šnekėkis su dangum. Bėk pas jūrą. Klyk arba spiek, kaip tik tau patinka. Tik man rodos, mergaite, niekur tu nepabėgsi. Arba uždaryk tuos vartus į savo miestus, arba vaikščiok keliais ir plauk tas srutas, kurias kasdien maloningai ten atneša tavo išsvajotieji pranašai.

Na?..