Lyg iš dienoraščio...

***
Kraujo vardan noriu pažadėt sau, kad viskas bus gražu. Pasižadu sau stengtis būt laimingu.
Tavo kraujas, tekėdamas gyslomis, guodžia mane.

***
Žodžiai, byrantys, varvantys ir trupantys lyg baltai rudas tortas, galbūt paguos mane.
Aš norėjau sukurti tai, kas visada (bet kada) teiktų jėgų, paguodos, kas padėtų man (ir kitiems?) pakilt į didelį aukštį.
Galbūt, prigesus šviesai ir nieko nelikus (kai yra tik gera pabaiga, o gal visai ne pabaiga, o pauzė sustojus traukiniui ar troleibusui prieš smagią kelionę), aš norėsiu tik paguodos kaip raudono, saldaus vyno taurės. Ta paguoda trykš, skleisis iš merginos/moters rankų, plaukų, žvilgsnio, judesio, kada ta pauzė vėl rodys, kaip viskas šviesu.
Žvelgiu pirmyn ir aukštyn ir nematančiomis akimis matau tai, kas turbūt ir yra viltis.
„Tikėki, brolau, jei sunku, tikėki Gėriu, ir tikrai bus geriau, juk negali būt tik bloga, tamsu, sunku, juk yra ir Gėris, ir jis tikrai ateis, nes kitaip lyg tai ir būti negali“, – tai mano žodžiai tam, kas yra mėtomas ir vėtomas gyvenimo.
Taigi paguoda ir būtų tikriausiai tai, jei visą vakarą ar naktį prasėdėčiau prie lango ir šnekėčiausi su mergina, kurios rankose, laikančiose vyno taurę, ir būtų tai, ko man reikia – romantika, lengvumas.

***
Sutikčiau naktį mylėtis kapinėse. Gulėčiau ant žolės, šalia nusirengus gulėtų ji. Mėnulio šviesoje. Numirėliai visai neįsižeistų, kad mylimės jų akivaizdoj.
Praleidę naktį, išeitume iš kapinių patenkinti. Gera, kad galime rasti vietą, kur mūsų niekas nemato, tik...

***
Jau visiškai ištirpo sniegas. Su juo ištirps ir tai, kas buvo jausta, tai, kas buvo svarbu. (Juk nebegrįš...) „Meilė nebegrįš (?) “, – sakau. Galbūt nebegrįš ir dėl to, kad esu kiek pasikeitęs, kitoks.
Reikia svajoti ir, tarsi bitei iš vaško ir medaus, lipdyti savo gyvenimo grožį, kuris akintų ryškia šviesa, lyg magnetas trauktų kitų žmonių akis, kuris atvertų daug tiesų ir leistų jas suprast, atskleistų daug paslapčių.
Jau ištirpo sniegas. Kažkas pasibaigė. Mintys keičiasi, ir tie jausmai ir troškimai galbūt keičiasi taip pat. Žiema baigėsi, o meilė... ar vėl prasidės? Oras tarsi kužda: „Taip, taip... “, ir pavasarinė šiluma pripildo, nuspalvina sielą ryškiom, sočiom spalvom, ir tada norisi sakyt: „Taip, taip... “

***
... nuotraukoje, kurią turiu, tu stovi per išleistuves klasiokų apsupty. Ir atrodai tarsi viena iš Naujojo Testamento moterų, pasiruošusi mane gailiai apraudoti. Ore tvyro mano gyvenimo kančia, jaučiuosi lyg per (savo) nukryžiavimą. O tu esi sielvartingoji mergelė.
Mano baimė sklando erdvėje, ir aš tai tapatinu su nukryžiavimo baime. Kažkas sako: „Už ką jį?! Kokia gi jo kaltė?! “
Guodžianti situacija.
... ir nė vienas mano sielos balsas nepasakė, jog tu nesi viena iš moterų po kryžium...

***
Atsiklaupiu ant kėdės, sudedu rankas, sustabdau žvilgsnį. Ar tai mano malda? Malda apie tai, kad noriu būti vaiku ir kad nepriklausau dalykiškam, kvailam ir bejausmiam suaugusiųjų pasauliui.
O tas momentas, kai jaučiausi tarsi būčiau vaiku – turbūt ir buvo Dievas – savotiškas, toks, kokį trumpam pavyko turėti.
Dabar berašant, danguje nušvito šiokie tokie pragiedruliai. Ar tai... patvirtina mano žodžius?..

***
Viskas, ko noriu – tai pajausti ir išgyventi praeitį. Begales kartų ją prisimenu.
Pasižiūriu pro langą – vaizdas kažkuo panašus į tų laikų vaizdą.
Vakarėja. Namai atspindi besileidžiančios saulės šviesą. Kokie žali ir švieži medžiai.
Balandžio pabaiga. Tą praėjusį pavasarį vaikščiojau mišku, ir medžiai, žolės, krūmai žaliavo ir žydėjo dėl manęs. Medžiai kalbėjosi su manim. Miško kelyje ir akmenyse skaičiau ženklus.
O vakarėjant šešiolikaaukščiai būdavo tokie nepaprastai geltoni.
Žavėdavausi žmonių pokalbiais. Ir supratau, kad jie vėliau nebesikartojo ir jau nebebus tokie, kokie buvo...
Ko gero, nieko netrokštu, tik susigrąžinti tuos laikus.
Pavasarį važiavau traukiniu pro žaliuojančius laukus, pievas (dėkingas esu jam už tas minutes) ir skaičiau kitų keleivių mintis jų veiduose.
Gal tie traukiniai po tiekos metų parveš atgal praeitį. Juk jie vis dar tokie patys...

***
Dabar 23. 45 val.
Tarsi burnoj pajutau tų jautrių, paslapčių kupinų metų dantų pastos skonį. Prieš mane vėrėsi asmeniški slėpiniai. Sutemus vakare prausykloj valau dantis Šventojoj. Rugpjūčio mėnuo. Iš čiaupo teka šaltas vanduo. Ir – juk galima svajoti!
Lauksiu tokios dvasios, kada daug kas atsiveria ir kai galvoju apie vakarykščią dieną.
Taip smelkiasi mintis, kad surasiu tą, kuri pasirodys ideali (tokios tikriausiai dar nesutikau), kuri bus mano, kuri stebins mane savo švelnumu, romantiškumu, atsidavimu.
Nors praktiškai tai neįmanoma, tačiau slaptos jėgos šnibžda, kad, gyvas būsiu ar miręs, jos padarys taip, kad sutikčiau tą, kuri man skirta. Ji pati pasieks mane, pasakys: „Aš – tavo. Šiandien ir visados“, ji atiduos man save, ir mes kartu būsim prie jūros...
Niekada nepamiršiu, kaip atrodys jūra tą dieną, kada, paveiktas Jos, aš prisikelsiu.
Mes vaikščiosim pakrante. Šnekėsimės. Maudysimės. Vakare apsikabinę stovėsim ant tilto. Ji pasakys: „Juk rytoj saulė vėl patekės“. Vaikščiosim mieste. Stebėsim atrakcionus. Ir ji pasakys: „Juk viskas, apie ką svajojai, išsipildė, tiesa? “ – „Taip, su kaupu. “ „Mano suknelė tokia mėlyna tik dėl tavęs. “
Jūra – tai meilė. Jūros bangos – romantika. Jūros ošimas – pilnatvė. Jūra – tai neišsenkantis mano džiaugsmas.
Eisiu, išsispausiu dantų pastą ant šepetėlio lyg patirtį, pamąstysiu apie praėjusios dienos aidus. Galbūt lyg iš dangaus nusileis jūra, kokia buvo prieš dvejus metus, ir aš dar daug ką pamatysiu. Galbūt ir tą, kuri nustebins, laikys mane apkabinusi, o danguje bus parašyta: „Štai laimingas žmogus. Štai du laimingi žmonės... “

***
Naktį pilnaties šviesa pro plyšį užuolaidoje švietė man į akis. Norėjosi išbėgt į lauką ir mėnesienoj šokti, šokinėti, krykštaut. Bet to nepadariau.

***
Rytas. Ir viskas atrodo ne taip, kaip yra, ar yra ne taip, kaip atrodo. Balta šviesa. Ji kitoniška nei mano mintys.
Saulė kepins, ir atrodys, kad tai kančia, kad karštis ir šiaip vasara – bloga. „Cruel summer“. Bet tai buvo gera vasara, – matau, prisimindamas vakaro gaivoje sklendžiančią plaštakę. Tai buvo didelė vasara.
Kasdien, kasryt, kasnakt teieškosiu šiltų minčių. Nors ir keikiausi šiandien, gal mano gyvenime pasirodysi tu. Žinoma, laukti tavęs neverta (nes galiu ir nesulaukti). Bet jei ateisi į mane ir pasibelsi, plačiai atidarysiu duris ir įleisiu. Išdrįsk. Pabandyk ateiti; padovanosiu tau gražių žodžių (gėlių neturiu). Bet turiu tau bilietą į teatrą: ar eitum kartu? (Viskas tebus žaisminga.)
Noriu būt keistuoliu (gal taip mane nuteikė viena angliška daina?), gyvenime jau geriau komedija negu tragedija (kad ir kokia žavinga ir dramatiška ji bebūtų).
Bilietai guli mano stalo stalčiuje, o apie duris... tu žinai. Jeigu nori ar turi ką pasakyti – bet kada ateik...

***
Kai ėjau per mišką, ant tako vaikštinėjo balandis, jis manęs nebijojo, praėjau pro pat, o jis neišsigando, nepakilo ir nenuskrido. Manęs ir paukščiai nebijo. Pacifistas.

***
... Jis jau žinos, kad, gyvendamas žemėj, norėjau tau Juo būti, žinos, kad stengiausi tavyje Jį įžvelgti, kad norėjau įgyvendinti žodžius: „Kur du susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų esu“.

***
Užtenka skaityti, žiūrėti, ryti, klausyti kitų sukurtą kūrybą. Atėjo laikas pačiam kurti, statyti, gaminti.
Tegu būna kuo daugiau aplinkui to, kas atsirado iš manęs.

***
Surinksiu visus tavo metus, juos apgalvosiu, atšvęsiu visas tų metų ašis – gimtadienius, pajusiu ir išgersiu tavo metus (kieno gi įtakoje čia šitaip rašau?) ir sustosiu ties keturioliktaisiais. Žiūrėsiu ir žiūrėsiu į tave – keturiolikmetę ir galvosiu: „Kaip šaunu buvo tada... “

***
Rūstusis angelas, skrendantis virš išdžiūvusios jūros, sako man: „Tavo laikas jau baigėsi“. Bet tai netiesa – pabudau ir supratau, kad tai buvo tik sapnas, košmariškas sapnas.

***
16 metų paauglys, vedamas keistos manijos, paskambino į policiją ir pasakė, kad jo mokyklos tualete padėta bomba. Kitame laido gale esantis policininkas sukluso. Staiga paauglys suprato, ką padarė, ir ėmėsi save gelbėti:
– Oi, ne, mokykloje nėra jokios bombos, aš pamelavau. Labai atsiprašau.
– Ne, – tarė policininkas, – tavo atsiprašymai nepadės. Tu pasakei, kad mokykloj padėta bomba. Mes tave surasim. Tau bus iškelta baudžiamoji byla.
– Labai atsiprašau, atleiskit!.. Aš nepagalvojau. Labai prašau, nieko man nedarykite! Aš daugiau taip nesielgsiu.
– Jau per vėlu. Paskambinai, ir viskas. Mes turime tave suimti.
Štai ką kartais išsprūdęs žodis gali padaryti.
P. S. Jeigu mes tikime Dievu ir Gėriu, tai galime viltis, kad policininkai nenubaus to paauglio. O jam pačiam norėtųsi palinkėti daugiau taip nedaryti ir visada elgtis protingai, apgalvotai.

***
Didysis Penktadienis, 2001-04-13

Šiandien penktadienis ir trylikta. Prieš 1968 metus vyko Dideli dalykai.
Šeštą valandą aptemo saulė. Viskas jau atlikta. Kraujo daug.
Verkiančios ir aimanuojančios moterys. Jos sako: „Už ką Jį taip, už ką taip žiauriai?.. “ Pasigirsta balsas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! “
Viešpatie, atleisk mums, kad mes Tave kasdieną...
Viešpatie, Tu nugalėjai. O tie niekšai dar norėjo Tave sunaikinti. Kvailiai.
Trečią dieną ola buvo tuščia. Tu sugrįžai ten, iš kur buvai atėjęs. Tik kodėl daugiau į žemę neateini?

2001-2002