tik pilkas rytas, pilka diena, pilkas vakaras ir pilka naktis...

Pilkas rytas, pilka diena, pilkas vakaras ir vėl pilka naktis... Pažvelk pro langą, ten nėra spalvų... Visur taip pilka...
  Šiandien ji vėl žvelgė pro seną įskilusį langą, kaip ir anądien... Nieko nematė. O ar galėjo matyti aklomis akimis? Norėjo pamatyti, ar neatėjo dar pavasaris, ar nepasikeitė oras, tačiau širdis pajuto tik šaltą vėją... Niekas nepasikeitė. Ji nuėjo ir atsisėdo ant sofos. Apsidairė, įsiklausė.
  Akimirksnį jai pasigirdo vaikystės juokas... Ten, už lango. Kruptelėjo. Iš baimės, o gal iš džiaugsmo... Ar tikrai kieme jau žaidžia vaikystė? O gal atėjo pavasaris?
  Su viltimi ji sėdėjo laukdama pasirodant pirmojo saulės spinduliuko... Gal jis pakeis viską... Gal pagaliau ateis, nuspalvins kambarį ir išleis ja... Tada ji eis geltonu pienių lauku, švenūs ir minkšti jų pukeliai kutens jai kojas. Atsispirs ir pakils aukštai aukštai... Ten, kur minkšti debesėliai... Tik tada pažvelgusi pro langą ji matys ir nebejaus to šalto vėjo. Ir tik tada ji išgirs lietaus lašelius, švelniai kapsinčius ant stogo, medžių lapus, niūniuojančius švelnią lopšinę... Ir ji ramiai užmigs, kad galėtų nubusti... Jau be baimės...
  Tačiau pavasaris dar neatėjo ir švelnaus saulės spinduliuko nematyti... Tik šaltos ašaros rieda veidu ir garsiai krinta ant pilkų grindų. Sunkios sienos primena, jog svajoti čia uždrausta. Čia nėra spalvų... Tik pilkas rytas, pilka diena, pilkas vakaras ir pilka naktis...