Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiandien paskutinė diena, kai ruošiuosi žengti žingsnį. Platų, drąsų, sakyčiau, akiplėšiškai drąsų. Trokšdama įrodyti, jog esu... buvau?

X  X  X

Kažkokiame žurnale perskaičiau, jog tas, kuris kada yra akis į akį susidūręs su žiauria mirtimi, tampa infekuotoju ir greitai savomis pastangomis palieka pasaulį.
Ir dar, paauglystėje sužinojau, kad sunkusis metalas taipogi prisideda prie mirties. Aš klausausi metalo... mano akys apvestos juodu pieštuku... lūpos nutepliotos tamsiu lūpdažiu... o nagai žėri juoduma... Aš visa juoda... todėl manęs nekentė mokykloje. Matematikos mokytojas kiekvieną kartą man virš galvos laido kandžias pastabas, o treniguotas skustagalvis per pietų pertrauką apspjauna ir žvengia lyg eržilas, nors tegali lygintis tik su asilu.
Tačiau yra vieta, kur aš jaučiuosi rami. Daugiabučio namo rūsys, apklijuotas "Metallicos" plakatais, su kampe gulinčiomis gitaromis... vienai jų neseniai nutraukiau stygą.
Rūsys sklidinas muzikos, niekada nebūna tylu. Ant šaltų grindų sutūpę ilgaplaukiai vaikinai ir niūrių veido bruožų merginos. Pesimizmas, sklidinas muzikos, kvatojimo, filosofinio vapsėjimo ir cigarečių dūmų... Pamiršau narkotikus... Robertas jų visada atneša. Numeta į patalpos vidurį ir išsiviepia. Jo šypsena atstumianti, matau juodumą ir tik keletą dantų, dėl jų jis visada švepluoja.
Man nuobodu stebėti apkvaitusius veidus, žvilgsniai sustingsta, tampa pilkšvi, gelsvi lyg zombių. Aš nevartoju, nes jie man neleidžia... Robertas vis rodo į laikrodį ir sako, kad man dar neatėjo laikas... Man dar tik septyniolika, o jie narkotikus pabando aštuoniolikto gimtadienio proga...
Žalios putos, besiveržiančios iš Jolitos burnos, atrodo šlykščiai, bet nenusigręžiu. Mirtis prikausto žvilgsnį ir neleidžia nusigręžti. Ji žiauri tuo, kad verčia mane žiūrėti į jos darbą. Jolita gęsta akyse. Jos kūnas kratosi, tačiau nei vienas nereaguoja, nes visų akys kaip zombių. Aš vienintelė, kuri blaiviomis akimis žvelgia į mirties agonijos krečiamą Jolitos kūną... Girdžiu, kaip ji verkia ir šaukia mamą... Paskui Jolita miršta, o mirtis man mirkteli.

X  X  X

Beviltiškumas, štai kas dar skatina mane žengti žingsnį. nekenčiu jo, bet jis vistiek šalia, tapšnoja per petį ir niekuomet nepalieka ramybėje. Priekabus lyg varnalėšos sėkla...
Mano mama - gydytoja. Kiekvieną dieną ji ligoniams suteikia vilties, joje jos begalė, gaila, kad absoliučiai nieko ji neperdavė man. Juk aš jos dukra. Bent nedidelę kruopelytę vilties ji galėjo padovanoti ir man. Tačiau ... ji per didelė egoistė. Nesmerkiu jos, ji per daug gera... Net man... Egoistė su dosnia širdimi. Ar tai logiškas derinys?
Kartą sapne vienas filosofas iš nežemiškos planetos man papasakojo beviltiškumo gimimo istoriją.
- Pirmiausia, - džeržgiančiu balsu prabila Filosofas. - Jis tėra tik nedidelė kiaušialąstė tavo galvoje, pačiame tolimiausiame kairiojo smegenų pusrutuliokampelyje. Ten ji snūduriuoja, mėgaujasi vienatve, monotoniškai leidžia laiką. Kai į tavo gyvenimą įsiveržia netikėtas įvykis, sukrėtimas, kiaušialąstė tarsi prabunda, sušvinta visomis spalvomis ir laukia savo išrinktojo. Sukrėtimas ją apvaisina ir apdovanoja nuostabia dovana - plėtotis ir augti. Beviltiškumas bręsta kiaušialąstės viduje, kol, atėjus laikui, išlenda iš savo kiauto ir lyg vaikas, atradęs naują žaidimo aikštelę, ima siausti tavo smegenyse. Jis pažadina nuobodulį, pesimizmą, varginančias mintis ir visa tai suveda į vieną tašką. Aš jį vadinu beviltiškumo kulminacija...

X  X  X

Slenkantys vaizdai... Mėgstu važiuoti autobusu, sėdėti prie lango ir stebėti slenkančius vaizdus. Taip aš neužmiegu, nes gyvenimas bėga. Aš taip pat negaliu sustoti. Sustoti - tai prarasti dalelę savęs... Lekia, viskas lekia prieš akis, čiuožia nenusakomu greičiu, vis lekia, lekia..
Nekenčiu kai laikas sustoja. Netiki, kad jis gali sustoti? O taip, kartais jis sustingsta, tuomet per penkias minutes prarandi penkis gyvenimo metus. Bjaurus dalykas. Išties bjaurus. Aplinkui tave padvelkia monotonija, jauti kaip pradeda stingti pirštų galiukai, akių vyzdžius apgaubia šerkšnas. Nekenčiu to...
Nekenčiu sėdėti apatiškai žvelgdama į sieną arba nejudėdama gulėti ant šaltų kambario grindų. Šlykšti būsena, kai nejauti kūno, bet dar arčiau priartėji prie keistų minčių ir vis mąstai, mąstai... Visa tai kada nors priveda prie beprotybės arba... mirties.

X  X  X

Dvasinis skausmas taip pat veda To link. Jis pagrindinis faktorius, gaila, kad jį sukelia meilė. Būtent tai, kurios vaisius aš esu pati. Mano vaikinas kartą paklausė kaip apibūdinčiau meilę. Tylėjau ištysas penkias minutes, o jis kantriai laukė atsakymo. Norėjau atsakyti, kad nežinau. Tačiau jo akyse mačiau sustingusį klausimą. Turėjau atsakyti.
- Tai stovėti apšviestai mėnulio šviesos, įbridusiai ligi kelių į šėlstančią jūrą, rankoje laikyti mažytę žvakutę, kurią bent kada gali užpūsti vėjo šuoras, - toks buvo mano atsakymas.
Jis nesuprato, nusiminė ir niekada nebeuždavė šio klausimo. Gal nebespėjo dar kartą paklausti? Gal nebenorėjo? Nežinia...
Sakoma, kad žemėje kiekvienas yra suskirstytas poromis, taigi, kiekvienas kažkuriame pasaulio krašte turime savo širdies draugą... Tačiau. tai nelogiška. Juk moterų daugiau nei vyrų, remiantis statistiniais duomenimis. Pasaulis padalintas nelygiai. Kažkiek moterų lieka vienišos, aš tarp jų... Šiandien nusprendžiau gyventi viena ir laukti "to tikrojo širdies draugo". Mano vaikinas apsiverkė, atsiklaupęs ant kelių maldavo, jog nemesčiau jo. Bet juk aš jo nemetu... Tiesiog atsisakau, atsisakau meilės, kurios gaunu iki valios. Gaila, kad pati negaliu to duoti...
Gyvenimas - ironiška buveinė. Vieną kartą tu kažką palieki, kitą kartą - kažkas palieka tave. Todėl ir nekenčiu meilės, kuri gimdo skausmą viduje. Žiauriausia, kad tas skausmas gan ilgai veši širdyje, bandai jį išrauti, užnuodyti ar kitaip atsikratyti, tačiau tai neįmanoma...

X  X  X

Jei pradedu skųstis, tai reiškia, jog priėjau ribą... Nes aš niekada nesiskundžiu ir niekada nešneku apie savo skausmą.
Virtualiame Interneto pasaulyje turiu draugą. Be abejonės, nežinau jo tikrojo vardo. Vadinu jį Spajumi, kaip jis kažkada prisistatė. Kartą parašiau, kad jo nick'as man primena miegantį kalną...
Mes šnekamės, beveik visuomet kai užpuola depresinės mintys. Mes diskutuojame apie gyvenimąir niekada nesiklausome vienas kito. Tik rašom, beriam žodžius, kad išvalytumėm savo vidų, kad būtų lengviau. Tiesą sakant, aš nė nepamenu apie ką jis kalba dažniausiai, pamenu tik savo parašytus sakinius ir šalia skambančią liūdną roko baladę. Man liūdna... o tai dar vienas žingsnis nežinomybės link...
Kaip nekenčiu, kai kas nors šalia skundžiasi, dejuoja dėl savo nenusisekusios padėties, dėl prastų gyvenimo sąlygų, dėl sudužusios meilės. Jie ašaroja, verkšlena, aplinkui skleidžia juodas mintis... Svarbiausia, aš pati taip darau, tik šalia manęęs nieko nebūna, taigi skundžiuosi pati sau... Kokia beprasmybė..

X  X  X

Šiandien paskutinė diena kai ruošiuosi žengti žingsnį.
Galėčiau nusišauti, tačiau neturiu ginklo. Galėčiau pasikarti, bet nenoriu klaikia poza kyboti prieš mane atradusio asmens nosį.
Baltos tabletės, milijonai tablečių... Springstu jomis, tačiau atkakliai kemšu... Ji vis verčia mane. Ji visai šalia, už nugaros... Ji pasitinka mane. Užuodžiu Jos kvapą, pridvisusį, dvelkiantį drėgme ir ... užuodžiu lelijų kvapą. Koks malonus tas kvapas. Ji jau visai šalia, tiesia ranką, šaltais pirštais paliečia akis, glosto apšiurusius plaukų galiukus. Žvelgiu Jai į veidą, regiu Ją visą. Regiu Mirtį...
2004-02-23 17:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-28 10:27
nosferatu
ne. beprasmybe galima gyventi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-29 01:44
mist
puikus pamąstymas pačiai sau. taip galima rasti dar daugiau atsakymų. perskaičius kelis kartus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-24 12:50
A_Nevėžis
prasmės nebuvimas ne literaturos modernėjimas, o jos issigimimas.... jis veda i mirti...
nors siaip visai nieko.... 20 puikiu ideju kitiems 20 puikiu kuriniu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-24 06:46
eglucia
cia nereikia ieskoti prasmes 
atvirksciai, viskas yra be prasmes
beprasmybe veda i mirti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-23 22:20
a2
a2
labai grazios kai kurios mintys, taciau kazkaip nesurisai ju i bendra visuma.. neradau tekste prasmes... nebalsuosiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-23 17:30
eglucia
skiriu vienam žmogui, kuris leido tokiais žodžiais apibūdinti meile..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą