Angelų dirbėjas

"Žinoma, žmogui visada duodama tai, ko jam reikia, o ne tai, ko jis nori"
O. Vaildas



Jis kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Kiekvieną kartą melsdavo dievo, kad grąžintų jam regėjimą, prarastą vaikystėje.
Kiekvieną dieną jis eidavo į savo dirbtuvėlę ir ten tašydavo šaltą akmenį, kol iš jo gimdavo angelas. Jis kūrė angelus...

Aklasis Lukas gyveno atsiskyręs nuo pasaulio, kurio nematė ir už tai nekentė. Gyveno vienas atokiai nuo miesto ir kūrė angelus – savo maldų simbolius. Gyvenime nieko daugiau neturėjo tik savo širdgėlą ir vienatvę, jas puoselėjo ir mylėjo. Vieninteles.

Vieną tamsiausią metų naktį Lukas dirbo prie mažo marmurinio angelėlio, kai netikėtai jo jautrią klausą paglostė neįprastas oro virpėjimas – pats keisčiausias garsas, kurį jam buvo tekę girdėti. Garsas vis artėjo, kol galiausiai Luką apglėbė nakties vėsa ir jis pajuto kažką stovint prie lango.
-Kas čia? – paklausė jis.
Atsakymas buvo tik spengianti nakties tyla ir tolimo fabriko gaudimas.
-Kas čia? – pakartojo jis.
-Tu darai angelus... – balsas visiškai tylus ir negirdėtas pakibo virš šaltų skulptūrėlių.
-Tas garsas, kurį girdėjau prieš tau pasirodant, kas tai?
-Sparnai
-Tu angelas! Tu atėjai man padėti! – džiugiai ir pilnas nerimo sušuko neregys, - Leisk man tave paliesti!
-Tau negalima, - balsas skambėjo niūriai, o gal paprasčiausiai liūdnai.
-Žinoma, koks aš kvailas... Bet sakyk, kokią žinią tu man turi?
-Žinią?
-Taip. Ar aš matysiu? Pasakyk man!
-O tu nematai?
-Tu nori mane įskaudinti? Kodėl tu šito klausi taip lyg nežinotum?
-Tu nematai... Žinoma, kad tu esi aklas, o kaip gi kitaip... - tyliai suvirpėjo balsas, kurio Lukas neišgirdo
-Kodėl tu tyli? Kodėl? Kur tu esi? Išskridai? Palikai mane? Taip, tavęs nebėra...

Lukas negalėjo patikėti, kad pas jį apsilankė tokia būtybė ir kad viskas taip baigėsi. Baigėsi be patarimo ir be paguodos...

Angelas vėl pasirodė, kai dangų dengė stori debesys ir miesto smogas.
-Tu čia?
-Taip
-Tu man atnešei žinią?
-Ne
-Tai ko tu ateini?
-Kad būčiau su tavimi
Tą naktį Lukas iškalė gražiausią savo angelą.

Paslaptingasis svečias meistrą lankydavo dažnai, bet nieko nesakydavo. Jis tik būdavo greta. O Lukas dirbo angelus ir visi jie buvo nuostabiai tobuli.

Atsiskyrėlis vieną pavasario dieną išėjo pasivaikščioti į skurdų sodelį greta savo namo. Atsisėdo po žydinčia vyšnia ir šildėsi saulės spinduliuose. Aplink pleveno saldus vyšnių kvapas ir suposi švelnūs balti žiedlapiai. Vyras pirmą kartą pajuto, kokia švelni gali būti saulė, savo šiluma glostanti jo veidą. Iki tos dienos jis nekentė saulės kaip ir viso, kas buvo gražu, bet paslėpta neregio akių, bet tą akimirką jis juto begalinę ramybę ir lengvumą...

Kai angelas vėl aplankė savo draugą jo kambary stovėjo didžiulė vaza su pražydusių vyšnių šakomis. Ankščiau Lukas nevertino ir gėlių, bet neseniai įsimylėjo jų švelnų aromatą.
-Tu čia, mano drauge?
-Taip
-Vakar prie lango radau labai keistą daiktą.
Angelas suvirpėjo sėdėdamas ant palangės – savo pamėgtoje vietoje.
-Ir kas tai buvo?
-Kažkas panašaus į dantį, nors tikrai ir nežinau. Sakyčiau kaip kokio didelio žvėries iltis. Tikrai panašu. Aš ilgai tą daiktą tyrinėjau savo pirštais, bet niekaip nesupratau, kas tai, - džiugiai kalbėjo Lukas, savo jautriom rankom glostydamas šaltą akmenį.
-Aš keičiuosi
-Ka?
-Keičiuosi...
-Tikrai? Aš pastebėjau: tavo balsas švelnesnis, tavo sparnai kitaip šnara. Dėl ko visa tai?
-Dėl tavęs
-Ką? – vyro balsas buvo netvirtas. Jis atsitraukė nuo savo darbo ir lėtai artinosi prie lango, - aš netikiu, kad negaliu tavęs paliesti
Nuo lango pasigirdo tik sunkus atodūsis. Lukas prisiartino ir rankomis ieškojo angelo veido. Netikėtai pirštai prigludo prie vėsaus kaulo. Abi būtybės krūptelėjo: viena iš skausmo kita iš siaubo.
Neregys neatitrukdamas rankos paskubomis tyrinėjo savo draugo veidą – šaltas drėgnas paviršius, vietomis kaulų ar žvynų lopinėliai, didžiulės akiduobės...
-Tu pabaisa! Tu šėtono pasiuntinys, o ne dievo! Tu – monstras, išsigimėlis, - rėkė Lukas, atatupstas traukdamasis nuo savo „ angelo“.
-Ne, Lukai, ne! – maldavo būtybė – neatstumk manęs, aš nebepajėgsiu pakelti vienatvės po to, kai tu man parodei, kaip gera būti greta kito žmogaus...
-Žmogaus? Žmogaus! Tu ne žmogus! nesiartink prie manęs! – rėkė Lukas ranka karštligiškai ieškodamas kokio įrankio ant savo darbo stalo.
Pagaliau jo ranka sugriebė kaltą. Vyras nedvejodamas ginklą nukreipė ta linkme, iš kur artinosi demonas.
Sekundę dirbtuvėje mirė visi garsai. Tada neregys pajuto, kaip į jo ištiestą ranką kažkas atsitrenkė, prisispaudė, jo pirštai, laikę rankeną, palietė šiltą kraują ir keistai vėsų kūną.

Vieniša būtybė gulėjo kambario viduryje, o Lukas sustingęs tūnojo kampe.
-Kodėl taip padarei? – vos girdimas balsas iš tamsaus kampo
-Todėl, kad supratau, jog tu manęs nebegalėsi priimti, dėl to, koks aš esu, o aš nebegalėsiu daugiau gyventi taip, kaip gyvenau... – silpstantis atsakas, - leisk man tau papasakoti. Aš noriu kalbėti su žmogumi, man dar niekada ... su manimi dar niekas nekalbėjo ir tu buvai vienintelis, kuris mane palietė. Aš nežinojau, kodėl gimiau, tokia pabaisa, nežinojau... Taigi aš nežinojau, kodėl gimiau tokiu, bet dabar man atrodo, kad supratau, žvelgdamas į tavo kūrinius ir į tas gėles. Aš tik noriu pasakyti, kad gal aš atėjau pas tave, nes tau manęs reikėjo, tik man reikėjo tavęs dar labiau. Kažkada girdėjau, kad žmonės gimsta ir miršta vieniši, nors gyvena apsupti žmonių, o aš, kaip ironiška, pragyvenau vienatvės gyvenimą vien tam, kad galėčiau mirti jusdamas žmogaus šilumą.
Lukas nebegalėjo suvaldyti ašarų. Jis prišliaužė prie savo angelo ir švelniai suėmė draugo ranką.
-Pažadėk man, Lukai, kad nugyvensi gyvenimą, kurį man buvo lemta tik matyti, bet negyventi, pažadėk, kad nepamirši, kokia šilta yra saulė ir kaip kvepia vyšnios, pažadėk, kad nebūsi daugiau vienas ir nemėtysi gyvenimo dovanų...

Kitą dieną Lukas palaidojo savo draugą po žydinčia vyšnia, ant kapo pastatė gražiausią savo angelą ant jo užrašęs „MANO angelas“. Pardavė visas skulptūrėles, susidėjo i kelionmaišį savo įrankius ir išėjo. Klajojo visą likusį gyvenimą, matė aplink save vien gražų gyvenimą, gal dėl to, kad tokį jį ir norėjo matyti, o gal dėl to, kad jo tamsybių draugas jam padovanojo šviesą... Jis buvo laimingas.
Gal todėl, kad jį sergėjo jo angelas sargas