Geriau būtų metęs majaką…

Skambutis iš dangaus netikėtai išblaškė visas mano abejones. Dievas yra, tik dangaus ryšio linijos pasenusios! nuolat besikartojantis garso trukdys privertė mane susimąstyti ar tik ne pats šėtonas klausėsi mūsų pokalbio…
Pradžioje, pristatęs vyr. Angelu, jauno žmogaus balsas liepė man pasiruošti ir įsitaisyti patogiau, mat tuo metu jam pasirodė, jog sėdėti ant penktojo aukšto namo stogo krašto, man yra ne taip jau ir patogu, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, o nukarusios kojos, ne taip jau ir padoru nieko neįtariančių praeivių atžvilgiu. Supratau, kad laukia ilgas pokalbis ir tai, kad neverta leistis į ginčus su “žmogumi”, kurio vardas prasideda žodeliu “VYR. ”, tad apsigręžiau ir pamatęs aukštą dangun besistiebiančią anteną nedrąsiai nuslinkau link jos. Prisėdau atrėmęs nugarą į jos šaltą metalą.
Ilgai laukti neteko. Jos šaltis kaustė mano kaulus ir norom, nenorom išsiblaiviau daug greičiau, nei paprastai. Atsirado spalvos. Saulei tekant pradėjau suvokt, kad neverta ilgiau laukt. Tyla nenustojo erzinančiai švilpti. “…turbūt dangaus ryšio linijos labai senos… dingo signalas…” Dingo ir noras ilgiau glausti save prie metalo. Visą gyvenimą dirbęs statybininku – špakliuotoju, maišęs cementą ir lupęs žūlikus, stipresnę simpatiją reiškiau betonui, o ne rūdimis apkibusiam metalo gabalui.
Dar kartą nedrąsiai dirstelėjęs dangun lėtai pakilau ir vis spartindamas žingsnį artinausi savo namų link. Nutariau trumpinti kelią. “…troškina…skrisiu, taip bus greičiau…”
Pakilau… nusileidau… betonas… nebetroškina!